JIE interpretacija

Laužas liepsnojo. Jis buvo didelis ir karštas. Kaip ir mano kūnas, mano mielas kūnelis. Apaugęs samanomis ir grybais, išsipleikęs priešais šilumą. Grybiena dauginosi ir jau apaugo ir mano nosį. Vienas grybas įžūliai vilnijo man į sinusus ir graužėsi kelią į smegeninę. Smagu. Gyvenimas tęsiasi net ir apaugus grybais. Reikia užsirašyti šią mintį į knygutę. Ateities kartoms, būsimiems grybingiems anūkams ir proanūkiams. Kad jie žinotų didžiąją paslaptį. Laužas traškėjo. Ir kaip garsiai, lyg nežinau kas. Nebeatrandu palyginimo. JIE tupėjo aplink aplink laužą. Visi buvo balti, nes labai išsigandę. Jie man pasakojo istorijas apie būties prasmę. Nė velnio nesupratau. Matyt grybai kalti. Jaučiau kažką judant smegenyse. Turbūt jie dauginosi. Sporomis. Nemalonus jausmas, bet matyt, priprasiu. Jie man sakė, kad tie grybai suteiks man daugiau proto. Nelabai tikėjau, tačiau po truputi ėmiau „įsikirsti“ apie ką jie.
Apie amžinąjį gyvenimą. Apie lapus ir kirminaičius, kurie gyvena juose. Apie visatą ir fonderpšiką. Nesuprantat apie ką aš? Palaukite grybų. Jie jums paaiškins. Mano likimas, apkrėsti kitus žmones grybais ir mėtyti sporas aplinkui.
Jau pradedu suprasti gyvūnų kalbą. Ką tik nugirdau, kaip medyje kalbasi voverės, o po medžiu šeškai. Jų gyvenimas sunkus. Bespalviai vis dar sėdi prie laužo ir juokiasi iš manęs. Turbūt juokingai atrodau visas apkibęs grybais. Jie vis dar dauginasi ir sporuojasi.
Baltasis iš kairės nusirauna grybą iš mano ausies ir valgo. Pabandau ir aš. Skanūs, o dar skanesni būtų pakepti su svogūnėliais ir pagardinti girtine. Tačiau čia neturiu nei svogūnų, nei grietinės. Mačiau kažkur netoliese, pievoje ganosi karvė. Ji didelė ir duoda daug pieno. Mano išlavėję jutimai man sako, kad jos tešmuo pilnas pieno. O žabtai žolės.
Gražu.
Laužas gęsta. Aš išrinktasis. Aš esu grybų grybas. Mes nugalėsim.
Baltieji nebesijuokia, o pritariamai man linksi ir mėtosi grybiena. Dabar matau jau daug ryškiau. Mano galios stiprėja kas minutę. Valio!
Turime eiti.