Jau Neptūno rūmai matos –
Tuoj valdovą susitiks.
- Atėjai ieškot sveikatos?
Cha-cha-cha! Koksai kvailys!
Pasižvalgė, apsisuko –
Tuščia! Nieko nematyt!
- Kas tu? – klausia gintariukas, -
Pasirodyki, išlįsk!
Nieko! Tik šešėlis juodas
Vėl nusijuokė piktai:
- Tau leidimo aš neduodu
Pas Neptūną. Supratai?
- Kas tu toks, kad man neleisi?
Taip ilgai čia keliavau.
- Sutikai būtybę baisią –
Aš liga! Tau bus tuojau!
Tavo kūną užvaldysiu,
Įsibrausiu lyg vagis.
O Neptūną pamatysi,
Kaip be veidrodžio ausis!
- Gelbėkit kas nors, padėkit!
Priešas tuoj užpuls baisus!
Tik suspindo netikėtai
Aukso smiltys pro pirštus.
Dovanotosios smiltelės!
- Galas! – ėmė rėkt liga, -
Pražudyt mane jos gali!
Reikia greitai dingt iš čia!
Ir lyg rašalas, lyg dūmai -
Beregint išsisklaidys...
O iš viso to juodumo
Spindi dar viena smiltis!
Gintariukas pagalvojęs
Ją pridėjo prie kitų –
Ligą prisimins... Kad toji
Bijo smilčių aštuonių!
O ligos jau – nė šešėlio!
Vėl vanduo skaidrus, skaidrus.
Žengia, trišakį iškėlęs,
Jau Neptūnas pro vartus.