Silpnas

Kelios ryto sekundės lovoje, kol pabosta drybsoti ir žiūrėti į baltų lubų tašką, besisukančios mintys galvoje neleidžia nei užmigti, nei ką nors kita daryti, tiesiog galvoti, tačiau mintys baltos kaip ir lubos. Balta spalva varo į neviltį. Ji tiesiog niekas, visiškas nulis, neleidžiantis užsikabinti fantazijai, kad šioji iš paprasto ryto sukurtų trijų dalių veiksmo filmą, erotišką psichologinį trilerį su klykiančiomis nuo orgazmo moterimis ir beviltiškais savižudžiais. Pastarieji tesugeba sukelti gailestį peraugantį į sarkastišką juoką, kol galiausiai užmiršęs filmą, aš ir pats stoviu su keisčiausiomis mintimis ir virtuviniu peiliu rankoje. Likimo ironija. Taip jau būna, žmonės nekenčia savęs. Aš žudausi šią akimirką, pjaustydamas savo akis balta spalva, bevaisiu dievo kūriniu, nesugebančiu manyje uždegi aistros. Žmogus tobulesnis – jis sukūrė televiziją. Duonos ir žaidimų! Reikia patenkinti keistą alkį, kylantį iš pačios gilumos. Iš pradžių bandai neigti, vaidinti civilizuotą beprotį, kol pripažįsti, kad esi cinikas, toks pat kaip ir visi. Įsijungiau. Televizija irgi ciniška. Keturiasdešimt kanalų valosi dantis Blendamet, ilgina blakstienas ir gerina potenciją. Ta spalvota kvadratinė kekšė, esanti kiekvieno namuose, daro viską, kad tik ją įsileistum į savo smegenis, o galiausiai į širdį, bet apie tai mes nemąstom, nemąstau ir aš. Dulkink mane ant sofos mano paties namuose. Atsiduodu žoliapjovės reklamai: veja nupjaunama tobulai, nelieka nei vienos smilgos, į rinkinį, paskambinus dabar, pridedama keletas priedų nukarpyti gyvatvorei, išpurkšti piktžoles ir išnaikinti kenkėjus. “Lieka tik tobulas grožis Jūsų namams“. Reklama baigiasi, perjungiu kitą kanalą. Čia moteris lėtai savo koja vedžioja naująjį Venus skustuvą. Jokių plaukelių, efektas išlieka bent keletą savaičių, o kažkokia stebuklinga želė naikina juos savaime, todėl kaip nuostabu, kojas skusti reikia vis rečiau, ir rečiau, o tu gali vis labiau pasitikėti savimi. Kitas mokslinis eksperimentas, kurio metu moterys savo rankomis testuoja, kaip tobulai nuskusta vaikinų barzda ir pasirodo, jog tokie tyrimai įrodė Gillet pranašumą.
Prisimenu mokslinės fantastikos knygą, tiksliau paveikslėlį jame, nes taip ir nesugebėjau perskaityti - lengviau įsijungti televizorių. Ten buvo ateities žmogus įsispraudęs į sidabrinį kombinezoną, be antakių, blakstienų, išties nei vieno plaukelio ant jo odos, turbūt ir jo kojos skustos Venus, nors kažin, jis neatrodė panašus nei į vyrą, nei į moterį, toks suknistai tobulas, turintis tobulus namus ir pjaunantis veją žoliapjove, nepaliekančia nei vienos nereikalingos smilgos. Ateities žmogus, neigiantis gamtos natūralumą ir savo gyvulišką prigimtį. Savižudžių karta su virtuviniais peiliais rankose.
Televizorius vėl rodo tobulus merginų kūnus, tik aš imu sau prisipažinti, kad esu vienišas gyvulys, dienomis nebeturintis, kas gamintų maistą, o naktimis nežinantis kam išlieti savo sėklą.. Aš noriu paprastos, galbūt ne visai gražios merginos. Nepamaišytų strazdanos, suteikiančios vaikiško nerūpestingumo, todėl net supykus ji atrodo miela. Jos baltas sijonas liečiantis kulkšnis, po kuriuo gali jausti kaip eina grakščios kojos, ant rausvo megztuko ilgi plaukai, ji ne blondinė. Paprastos merginos retai dažo plaukus, todėl ją ir myliu, nes ji tiesiog moka būti natūraliai graži, jos grožis slypi nepaaiškinamam žavesyje, kylančiame iš jos paprastumo ir nuoširdumo. Tai moteris, prie kurios noriu leisti savo visą gyvenimą. Aš jos atvaizdą nešioju širdyje, galbūt galvoje, nesvarbu, bet tai ji. Būsima mano ji.
Ant sienos kabo plakatas. Ilgakojė brunetė su tinklinėmis kojinėmis ir juodais šortukais apglebusiais jos tobulą užpakaliuką. Rudos žvitrios akys žvelgia į mane, palaidi plaukai siekia jos liemenį, galbūt net plonesnį nei kitų modelių rodomų per televizorių. Jos liesos ilgos rankos apkabinusios laiko obuolio dydžio krūtis. Išties didelis sultingas obuolys vyro akims. Suvalgyk mane, jis šaukia kas rytą, norėk manęs. Tu privalai manęs norėti, nes tokios kaip aš nori visi be išimčių. Aš kiekvieną dieną esu laikraščio puslapiuose, beveik ant visų žurnalų viršelių, interneto platybėse ir šalia tavęs plakato pavidalu, vis laukiu, kol pažvelgsi į mane. Ir dabar esu čia, nusirengčiau nuoga prieš tavo akis, jei tavo atbukusi nuo vaizdų fantazija nesugeba to padaryti. Jei tavo klišas kūnas nesugeba manęs paimti, aš atsiduosiu pati. Nesinori – priversiu norėti, nestovi – pastatysiu, tik prašau leiskis mane artyn, į savo kūną, į savo smegenis, į savo širdį. Ištrink savo jausmus, nes žavesys tai atgyvena, o seksualumas naujausia mada. Nemąstyk...
Aš ir nemąstau, aš įsijungiu Playboy . Ji šalia manęs, ta pati iš reklaminių stendų, tik dabar įžūlesnė, vis bando liesti mano kūną mano paties rankomis, o aš trokštu atsiduoti, pamiršdamas, jog aš nemąstau, nes ji to prašo kiekvieną sekundę gatvėje, mano namuose ir dabar, liesdama mano šlaunis ir begėdiškai vaipydamasi, ji kekšė mano paties namuose, kuriai pasiduodu. Ji žaidžia kiekvieną dieną mano žemiausiais instinktais, liguistais norais, vienais apatiniais valgydama šokoladą, ji šoka prieš mano akis, o aš neperjungiu kanalo ir noriu, kad tai tęstųsi ilgiau. Laižyk mano kiaušinius. O, taip... ilgiau, lėčiau. Aš tai jaučiu... Tu nuostabi, mažyte, mano kvadratine spalvota dėžute. Apkabinu ir pabučiuoju savo ryto herojės stiklines lūpas.
Ji nusisuka, apsirengia nieko nedengiančiais rūbais ir palieka mane vieną sėdėti nuogu užpakaliu ant fotelio. Kur tu? Kodėl išeini? Aš norėjau su tavimi dalintis visu šiuo rytu ir kiekviena diena. Programa baigta. Fin, Romeo. Jaučiuosi sumautai, apninka beprasmybė. Aš taip ir lieku sėdėti fotelyje, toks pat vienišas kaip ir prieš įsijungiant Playboy. Galbūt net toks pat nepasitenkinęs ir suirzęs, tik dabar visa tai sumišę su liūdesiu ir nuoskauda. Baltos lubos prieš mano akis. Žudykis, pjaustykis į valias, kankink save iki balto pamišimo ligi pat vakaro. Aš ir vėl pasiduodu...
Pasibundu ryte ant kilimo, rankoje laikydamas televizoriaus kištuką, iš burnos dvokia alkoholis, o mano vaizduotėje beblunkantis tobulos moters vaizdas, norintis bet kokia kaina išlikti manyje ir tapti mano tikslu, siekiamybe dėl, kurio turėčiau aukotis ir jam paklusti, tačiau niekaip nesugebu suvokti, kodėl ji mane paliko. Gal kažkas manyje ne taip? Aš netinkamas? Man kažko trūksta? Aš įsijungiu Sport channel. Anglijos komandos vaikinai kaip tik tuo metu įmuša įvartį, aš sėdžiu ant fotelio ir galvoju, kokie jie šaunūs vyrai. Dėl jų pametusi galvas visa Europa, jiems ploja, fotografuoja, juos myli moterys ir rodo per televiziją. Matau, kaip įmušus įvartį įsitempia žaidėjų raumenys, kiekvienoje ląstelėje talpinantys vyrišką jėgą ir norą nugalėti, norą pirmauti, būti geresniu, galbūt galiausiai tapti tobulu. Vaikinų kūnai išties gražūs: atletiški, proporcingi, kiekvienas raumuo juose turi savo vietą, taip tvarkingai sudėlioti, tarsi pedantiškos namų šeimininkės rakandai spintoje – nieko nereikalinga arba tai išmesta. Vienas žaidėjas apimtas euforijos, nusirengia marškinėlius. Nė vieno plaukelio ant jo krūtinės, o raumenys išmušti prakaito lašeliais, išryškina jėgą ir vyriškumą. Aš žiūriu ir žaviuosi, kokie jie prakeiktai geri vyrai... Čia tai vyriškumas. Spirkit į sumautų olandų užpakalius! Va, taip šaunuoliai! Dar vienas įvartis, o aš iš džiaugsmo pakylu į orą . Netikėtai atsisuku ir išsigąstu. Atvėpsta žandikaulis iš nuostabos ir niekaip negaliu suprasti, kas įleido šitą laukinį į mano namus. Jo idiotiškos glaudės neskalbtos kelias dienas, balti marškinėliai aplaistyti Cola, turbūt jis seniai buvo vonioje, o merginos niekada nesidomėjo kaip Gillet tobulai nuskuta barzdos plaukelius. Matėt, jo šukuoseną? Ar jis kada nors yra girdėjęs apie Head&shoulders tobulą pleiskanų išnaikinimą? Tas išsigimėlis niekada nematė sporto salės, ant jo krūtinės galima užkąsti, o jo lūpos aiškiai turėjo reikalų su Snickers. Jis žiopso į mane beviltiškai nukarusiu žandikauliu, o man jau niežti rankos, kaip jam noriu duoti į snukį, pilną geltonų dantų, niekada nevalytų Blendamet. Jis toks apgailėtinas, ciniškas idiotas, man jo gaila, jis beprasmė būtybė, šiukšlė ant tako, į kurį niekada nežiūrės merginos iš Playboy kanalo. Aš nežinau ar apskritai kokia nors moteris galėjo su juo permiegoti. Jis niekada nežais futbolo tarp tokių šaunių vaikinų iš Sport channel, jis skuduras kojoms valyti. Aš jo nekenčiu ir mano neapykanta auga, kai jis žiopso į mane savo debiliškomis akimis. Tokiomis skaisčiai mėlynomis įdubusiomis baltame veide, kuriose atsispindi televizorius...
Aš atsinešu jį šalia veidrodžio ir pats stoviu greta. Anglijos komandos vaikinai per Sport channel vis dar spardo kamuolį ekrane. Raumenys įsitempia, jie veržiasi į priekį, o aš stoviu savo paties bute plaukuota krūtine ir keletu papildomų kilogramų. Jais žavimasi, o aš bjauriuosi savo atspindžiu. Per MTV įdegę kūnai dainuoja paplūdimyje, nei vieno plaukelio ant krūtinės. BBC žinios. Pranešėjas maloniai šypsosi balta šypsena. Blendamet pagalvoju, o plaukai taip sušukuoti, kad man pasidaro gėda šalia stovėti... Aš junginėju vieną kanalą po kito ir bandau ieškoti tokio kito kaip aš, bet nesiseka. Visi šypsosi, visi sportiški, atletiški. Kanalas po kanalo. Gillet, Head&shoulders, Blendamet ..., bet tik ne aš. Darau išvadą, kad tokių kaip aš nebūna ir galiausiai prisimenu ją – moterį, kuriai tinka visi, nes ji be išimčių nusirengia visiems gatvėje, žurnale ir televizijoje. Playboy. Dabar ji su dviem tokiais tobulaisiais klykia iš malonumo ir nenori į mane net žiūrėti. Nusisuko dar kart. Aš kitoks. Bjaurybė neverta pasigailėjimo, dulkink jį, o paskui išmesk, žalok, neapkęsk, priversk žiūrėti į baltas lubas tol, kol išsprogs akies obuoliai. Jis nevertas net moters iš gatvės meilės, nes jis kitoks...
Mano televizorius stovi priešais veidrodį. Bandau tapti panašiu į vieną iš laimingų žmonių. Rytais darau atsilenkimus tol, kol iš nuovargio nebegaliu pasikelti, paskui valau dantis keturis kartus per dieną. Jie jau panašūs į BBC žinių pranėšėjo, tik kartais man atrodo, kad mano dantys ne sniego baltumo, todėl netingiu šią procedūrą atlikti ir penktą kartą. Vakar prekybos centre pirkau 10 buteliukų šampūno. Juk nenoriu, kad baigtųsi, o mano plaukai atrodytų negražiai, kai vėl įsijungsiu žinias. Aš lankausi soliariume. Vakare spardau kamuolį. Vienas į sieną. Daugiau nebesvajoju apie negražias, strazdanotas moteris, kurios, kaip anksčiau manydavau, po savo žiurkiška strazdanota išvaizda slepia kažkokį mistišką grožį. Dabar aš puikiai žinau, kad žavesys tai atgyvena, o seksualumas naujausia mada... Nemąstau.
Virtuvėje verda ryžiai, o aš pats stoviu nuogas prieš veidrodį ir svarstau, ko man trūksta iki laimingo žmogaus. Šypsausi baltais dantimis ir išplautais plaukais, bet vis vien jaučiausi atstumtas ir nemylimas savo reklaminių stendų moters. Ieškau priežasčių, todėl ateinu į vonią, pasiimu Gillet ir grįžtu atgal prie televizoriaus ir veidrodžio. Plaukuota krūtinė man trukdo būti laimingu. Juk tai barbariška, gyvuliška, o aš civilizuotas žmogus, norintis būti gražiu ir laimingu, besišypsančiu baltais dantimis. Stoviu prieš veidrodį ir skutuosi. Lėtai, kad pajusčiau, kaip aš iš gyvulio virstu žmogumi ir kaip šis civilizacijos stebuklas atneša laimę. Lėtai, lėtai... Laimė tuoj bus, aš tikiu, tuoj. Tik dar truputėlį... Aš nuskusta krūtine, bet laimės nejaučiu. Gal plaukai ant galvos yra kliuvinys? Ir vėl lėtai, lėtai iš pradžių kairįjį, o po to ir dešinį šoną – tampu panašiu į panką su skiautere. Juokiuosi iki pamišimo ir nuskutu likusią skiauterę, laukiu laimės, bet jos vis dar nėra. Atsinešu dubenėlyje išvirtus ryžius ir vėl tęsiu savo darbą. Laukiu, bet nejaučiu... Valgau ryžius, juk sveika, bandau tapti vegetaru, bet aš vis dar nelaimingas. Turbūt kalti antakiai. Taip drebančiais pirštais imu skustuvą, priremiu jį prie smilkinio ir bandau prievartauti laimę. Nukrito pirmas plaukelis kairiojo antakio... antras... trečias... ketvirtas. Nuskusta pusė antakio, bet nieko nejaučiu savo viduje, bet einu į priekį. Penktas... šeštas... septintas. Pradedu bijoti. Baimė skverbiasi su kiekvienu prarastu plaukeliu, bijau labai bijau. Nuskustas visas kairysis antakis, o aš vis dar nelaimingas. Dešinysis antakis, kuriame suskaičiuoju lygiai trisdešimt plaukelių tampa mano viltimi. Trisdešimt galimybių tapti laimingu. Virstu azartišku žaidėju – pastatau visus savo likusius kūno plaukus ant skustuvo ašmenų, mainais į galimybę tapti tobulu žmogumi. Skutu. Ant žemės nukrito pirmas, paslenku skustuvą į dešinę ir nukrenta antras. Mano pirštus paliečia mažas lašelis ir suprantu, kad tai mano paties prakaitas. Prakeikimas – viskas arba nieko, laimė yra arba ne! Vienu mostu netenku viso antakio ir mainais gaunu skutimosi peiliuko įpjovą. Skauda... Aš vėl pasižiūriu į veidrodį: stoviu visiškai nuogas, be jokio plaukelio ant savo kūno, atrodau sumautai: toks, kuris turi žoliapjovę ir visus jos priedus naikinančius kenkėjus ir piktžoles, pjaunantis vėją sekmadieniais ir besididžiuojantis, jog jo pasaulis yra nuostabus ir tobulas. Jo vejoje nėra smilgų, o ant kūno plaukų. Jo širdyje nėra meilės, o dvasioje Dievo. Suklumpu prieš veidrodį ir mano „kitas aš“ žvelgia į mane beprasmėmis akimis ir tas šaltas žvilgsnis pagilina mano paties beprasmybę. Televizorius vis dar įjungtas ir sarkastiškai iš manęs juokiasi baltais dantimis. Aš griebiu jį savo rankomis ir trenkiu į žemę. “Pasitikėkite savo šypsena“ - jis suriaumoja savo demonišku balsu, bet miršta, pasklisdamas detalėmis ir žiežirbomis po kambario grindis. Aš gyvulys ne žmogus, aš nemoku būti laimingas, man to net nereikia, aš noriu virsti šėtonu nešančiu blogį, paversti šį pasaulį dykuma be meilės ir prasmės, noriu neapkęsti ir pats kentėti. Tobulumo nėra, o aš savo rankomis nužudžiau dievą. Man pasidaro baisu ir aš nežinau, ką daryti. Mano nuskustas nuogas kūnas prašosi gyvuliškumo, supratęs, jog negaliu būti laimingas, nes aš kitoks... aš nemoku... aš turbūt nekenčiu savęs. Nenoriu būti žmogumi. Aš žvėris.
Ryžių dubenėlis ant grindų... Žvėrys nesimaitina ryžiais, jie traiško kaulus savo dantimis ir trofėjiškai iškėlę kraujuojančios mėsos gabalą, didžiuojasi savo gaivališka jėga. Jie nesiskuta savo kailio prieš veidrodį, o laksto tokie, kokius sukūrė gamta, jie nebando tapti tobulais, kad juos mylėtų, nes daugintis jie gali čia pat ant nepaliestos žoliapjovės vejos. Kuo aš kitoks? Aš noriu panirti į visišką gyvuliškumą, nes pavargau būti kažkuo... Aš noriu mylėtis su moterimi iš plakato, trenkti visiems savo varžovams į snukį, ryti mėsą ir viską daryti nuogas čia pat ir šią minutę, nesustabdant nei vieno instinkto, nei vieno troškimo, kurį tik padiktuoja mano kūnas.
Pradedu uostyti orą. Aš žinau, ko aš trokštu šią akimirką. Mano žvėris išalkęs mėsos. Žalios ir sultingos, sugriebiamos nagais ir te kraujas liejasi pro mano pirštus, o mano kūnas jaučia, kaip prisipildęs jos, tampa iš lėto gyvuliu. Iš šaldytuvo ištraukiu žalios mėsos gabalą, pasikabinu jį ant peilio ir grįžtu prie veidrodžio. Peilio ašmenimis teka kraujas, o aš nusišypsau ir paliečiu jį liežuvio galiuku. Suspurdėjo. Tai mano paties įkalintas instinktas, kurį kaskart bandau neigti, kai jis tik iškyla iš mano pasąmonės, juodžiausiomis mintimis išnaudoja vaizduotę, o sušėrus savitvardos rimbu, jis ir vėl dingsta mano paties gelmėse. Aš bandau neigti tai, kas esu pats, bet galiausiai esu silpnas ir vėl pasiduodu...
Mano dantys palietė mėsą, jaučiu jos saldų skonį burnoje ir kaip su kiekvienu kraujo lašeliu, patekusiu į mano kūną, prarandu žmogiškumą, vaizduotėje įgaudamas plaukuoto gyvulio atvaizdą. Mano baltais dantimis teka kraujas, o aš su pasitenkinimu ryju savo pateis esmę. Nenoriu būti tobulu. Visiškai. Pasišlykštėjimą sukelia mano paties sukurtas vaisius vos prieš penkiolika minučių, o dabar esu kitoks, esu žvėris sukurtas Dievo, kuris savo dantimis traiško kaulus ir daro tai, ką diktuoja kūnas. Pasitenkinimas užplūsta krūtinę ir garsiai suriaumoju: „Aš žvėris“.
„Žvėris“ atsisuka tiesiai prieš veidrodį. Raudonas kraujas nubėgęs jo lūpomis, rankoje peilis. Pats žiūriu į save ir suprantu kažką... Ta abstrakti mintis bėgioja mano paties galvoje, bandydama nesėkmingai įgauti formą. Visa, ko aš siekiu tėra mano paties susinaikinimas. Jis vyksta kas sekundę ir visoje planetoje tolygiu greičiu, žudydamas kiekvieną žmogaus ląstelę ir užpildantis tobulumo siekiu. Kiekvieną akimirką mes trokštam kažko... nes turbūt nemylim savęs ir vienintelė galimybė telieka aplinka, kurioje rankiojam dieviškos meilės trupinius, pajungdami žmonių simpatijas patiems sau. Mes vizginam užpakalius tarytum šunys uodegas vieni prieš kitus, kad būtume mylimi, dedamės kaukes ir verkiam viduje, nes žmogaus egzistencija susideda iš meilikavimo mainais į meilę ir savineapykantos. Nebijokite to, nes tai tikrasis veidas kiekvieno žmogaus, besislepiančio po tobula išvaizda, tobulais siekiais ar namais, kurių veja nupjauta žoliapjove nepaliekančia nei vienos smilgos. Pjaukitės venas arba skuskitės Gillet ir pasitikėkite savo šypsena, nes sukurtas pasaulis netoleruoja netobulųjų. Televizija palieka mažai laisvės rinktis, o stendai gatvėje riboja spalvotas žmogiškas svajones.
Akimirkai užplūsta ramybė, jaučiu kaip mane apglėbia ši mintis ir gelbsti nuo susinaikinimo, nes suprantu, kad buvimas tiesiog plaukuotu žvėrimi tai natūralumo ir dieviškumo išraiška. Jis kiekvieną akimirką apglėbtas nepaaiškinamos ir tikros meilės, sklindančios iš kiekvieno erdvės colio, mylimas toks, koks jis yra, bet aš stoviu prieš veidrodį nuoga skusta krūtine, žiūriu į save ir vėl pradedu jausti kaip manyje kaupiasi kažkas naujo ir tuo pačiu taip žinomo ir patirto, lyg tas kažkas būtų tikslas, link kurio ėjau nuolat ir be atvangos, galbūt net pats to nežinodamas. Tik dabar tai suvokęs, iš visų jėgų bandau savo naujam jausmui įgauti saviraiškos formą, nes ta idėja stipresnė už mane patį ir jos negaliu sulaikyti, ji kiekvieną dieną sukosi galvoje, skatinama visuomenės baimės ir tobulumo doktrinos, dieviškos meilės suvokimo prieš akimirką ir tuo pačiu liūdesio ir beprasmybės. Matau, kaip tas bičas priešais mane pakelia peilį ir smogia jį iš visų jėgų sau į krūtinę. Paskui guliu ant grindų ir svarstau, kas jį nužudė: televizija ar balta lubų spalva iš ryto virš lovos?