6 dalis (Pasakojimas)

- Valentai, norėčiau jūsų šio to paklausti, - ji prakalbo ramiu ir rimtu balsu, žiūrėdama tiesiai man į akis, pirmą kartą kreipdamasi į mane vardu, gal todėl, tai mane nuteikė kiek neraminančiai. – Aš apie jus, išskyrus vardą, nežinau nieko, visiškai nieko, galiu tik įtarti, kad esate nevietinis, nes aplinkinių kaimų gyventojus, beveik visus pažįstu. Sakykite, ką jūs veikiate šiuose kraštuose, gal pas ką į svečius atvykote ar šiaip su kokiais reikalais?

Jaučiau, kad nuo to, ką aš dabar pasakysiu, priklausys jos apsisprendimas ir tolimesnis mano likimas. Tad pajungęs protą visu pajėgumu, pasitelkęs visą savo iškalbą ir įtaigą ėmiau pasakoti:

- Taip, Violeta, kaip jūs ir sakėte, esu nevietinis. Be to, šiuose kraštuose neturiu nei giminaičių, nei pažįstamų, išskyrus jus. Tiesiog taip gavosi, galbūt taip likimas lėmė, kad atsidūriau šiandien ten pat kur ir jūs. Kitaip sakant, laiku ir vietoje, kad galėčiau padėti.
 
Žvelgiau į ją maloniai šypsodamasis, o viduje kaip koks pamoką atsakinėjantis mokinukas, visa savo esybe jaučiau jos skvarbų, vertinantį žvilgsnį, lyg bandantį perskaityti mano mintis. Galva buvo pilna banalių žodžių ir frazių, o juk reikėjo visą istoriją išdėstyti, pasakant tik tai, kas būtina, nutylint viską, kas galėtų ją išgąsdinti, ir pateikti taip, kad ji patikėtų. Vienu žodžiu, visas mano pasakojimas turėjo būti sklandus ir įtikinamas. Tad, atskleisdamas dalį tiesos, nutylėdamas kai kurias detales, kai ką pagrąžindamas ir, aišku, šį bei tą pameluodamas, pradėjau savo istoriją:
 
- Žinote, nebuvau Lietuvoje kelis metus, neseniai grįžau iš užsienio. Tiesa, paskutinė kelionė nebuvo labai sėkminga, taip jau gavosi, kad buvau priverstas grįžti į namus plikas ir basas, be pinigų. Toks aš buvau ne vienintelis, mūsų buvo daugiau, grupelė lietuvių, per tarpininkus įsidarbinusių vienoje Norvegijos statybos įmonėje. Net graudu prisiminti, išdūrė ten mus kaip mažus vaikus, įtariu, ne be brolių lietuviu pagalbos. Dirbome kelis mėnesius maitinami pažadais, nuomą mokėjom ir laukėm, kada jau čia tuos žadėtuosius pinigus pagaliau gausime. O jau tiek laiko dirbus ir sumelė turėjo būti nemaža, gaila buvo palikti, kaip sakoma: „viltis, durnių motina, miršta paskutinė“. Be to ir santaupos jau buvo išdžiuvę, net kelionei į Lietuvėlę sukrapštyti nebegalėjom. Kreipėmės į vietines profsąjungas, bet ten nieko gero nepešę, kas ką vertingesnio pardavę, kas kur pasiskolinę, vargais ne galais surinkome pinigus kelionei, kad grįžtume namo. O Lietuvoje niekas mūsų išskėstomis rankomis nelaukė, visur bedarbystė, darbo biržose nieko nepeši, nei darbo, nei pinigų. Kažkaip tai gyventi juk reikia, tad sumąsčiau, kad kol vasara, pabandysiu darbo paieškoti kaimuose, juk ten turėtų būti pats darbymetis, derliaus nuėmimas. O tokiu metu ten, kaip žinia, darbščių rankų visada reikia. Štai taip, bekeliaujantį ir beieškantį darbo jus mane ir sutikote. Norėčiau paprašyti jūsų šiokios tokios pagalbos, gal žinote kam jūsų kaime reikalingas darbininkas ar pagalbininkas ūkyje. Jūs negalvokit, aš tikrai ne koks girtuoklis, darbo nebijau, moku ir su technika, ir su medžiu apsieiti.
 
- O tai kaip jūsų šeima? Kodėl negrįžot į šeimą, pas gimines, kodėl nesikreipėt į juos pagalbos? – lyg koks tardytojas paklausė ji.
 
- Matote, taip jau gyvenime susiklostė, kad giminaičių neturiu, o šeima... Na nežinau, jos tokios kaip ir nėra. Bet čia jau kita istorija, - pasakiau tikėdamasis, kad nereikės pasakoti smulkmenų. Bet pamatęs, kaip ji nenuleisdama nuo manęs įdėmaus žvilgsnio patogiau įsitaisė fotelyje, supratau, kad ji pasiruošusi išklausyti visą mano pasakojimą, kokio ilgumo jis bebūtų. Tad  nieko kito man neliko, kaip tik susikaupti ir tęsti toliau:
 
- Buvo laikas, kada turėjau draugę. Kelis metus jau kartu gyvenom, lyg ir apie vestuves šnekėti buvom pradėję. Vieną dieną, mirus močiutei, jai, kaip vienintelei paveldėtojai atiteko miesto pakraštyje, labai gražioje vietoje, netoli kažkokio mažyčio upelio stovintis medinis namukas. O... Tada mes buvome kaip ant sparnų, planavome kaip susiremontuosime namą, kaip čia įsikursime,  pasisodinsime nedidelį sodelį ir kaip bus smagu, kai po kiemą ims lakstyti mūsų vaikai... Bet tam, kad mūsų svajonės taptų realybe, reikėjo pinigų ir nemažų. Tad, kaip daugelis kitų, panorusių užsidirbti, išvykau į užsienį. Sekėsi visai neblogai, didžioji dalis pinigų iškeliaudavo į Lietuvą, pas mylimąją, kuri rūpinosi namo remontu, taip buvome sutarę. Sau pasilikdavau tik tiek, kiek buvo būtina. O ir dirbau savęs negailėdamas, dėl tikslo, dėl svajonių išsipildymo. Troškau uždirbti reikiamą sumą, kad kuo greičiau galėčiau grįžti į mūsų naujus namus, kur manęs lauks nuostabus gyvenimas su mano gyvenimo meile. Viskas buvo gražu, tik labai jau ilgėjausi savo draugės, turėdamas laisvą minutę rašinėdavau žinutes, skambindavau. Į namus sugrįžau po pusmečio, bet tik atostogoms. Džiugino mane čia vykstantys darbai, viskas buvo gražu ir gera. Ėmėme planuoti vestuves. Pora savaitėlių pralėkė, rodos, lyg viena diena. Tad ir vėl išvykau kalti pinigų. Tik šį kartą jau ne vien namo remontui, bet ir busimoms vestuvėms. Buvau toks laimingas, kad nepastebėjau, kada tai įvyko. Aš troškau kuo greičiau grįžti pas savo mylimąją, bet vis dar dirbau ir siunčiau jai tuos prakeiktus pinigus nieko blogo neįtardamas. Jau kelis kartus norėjau grįžti, bet ji mane vis atkalbėdavo, sakydama, kad dar palaukčiau, nebedaug jau, dar truputėli, nes dar trūksta pinigų pabaigti namo remontą, o ir busimoms vestuvėms nemažai reikės. Vieną  kartą, nusprendžiau jai padaryti malonią staigmeną, sugrįžti į namus iš anksto nepranešęs. Taip, tai tikrai buvo staigmena, ne tik jai, bet ir man. Parvykau į namus visas degdamas nekantrumu, nešinas didžiule gėlių puokšte, tad nieko nelaukdamas čiupau į glėbį iš nuostabos žadą praradusią mylimąją ir tiesiu taikymu į miegamąjį, į didžiulę mūsų lovą. Bet ten, žado netekau jau aš... Lovoje gulėjo vyras, ne šiaip koks nepažįstamasi, bet mano draugas. Buvau šoko būsenoje. Žinau, tik kad išėjau ir daugiau nebegrįžau nei į tuos namus, nei pas ją. Kokią savaitę lindėjau baruose, taškiau parsivežtus pinigus į dešinę ir į kairę, buvau palaužtas. Niekas manęs čia nebelaikė, norėjosi dingti kuo toliau. Tad nieko nelaukdamas ir vėl išvažiavau į užsienį, tik šį kartą ne svajonės vedamas, o bėgdamas... Na o tai, kas buvo toliau, jūs jau žinote. 
 
Pagaliau baigiau savo pasakojimą ir likau sėdėti nunarinęs galvą, žiūrėdamas kažkur pro rankas tolyn, į grindis. Beliko laukti, ką ji pasakys, koks bus jos sprendimas. Nekantraudamas pakėliau galvą, kad pamatyčiau jos veidą, kad nuspėčiau, kas manęs dabar laukia. O ji sėdėjo tokia susimąsčiusi, žvelgė kažkur į kambario gilumą, lyg kažką galvodama, nors greičiau, nukeliavusi į prisiminimus. Jos mintys tikrai nebuvo čia. Nejaugi ją taip paveikė mano papasakota istorija? Kambaryje buvo taip tylu, kad girdėjosi, ant sienos kabančio laikrodžio caksėjimas. Plika nugara perbėgo kažkoks šiurpuliukas, privertęs mane nežymiai nusipurtyti. Ir ji, tarsi nuo to pabudusi, uždėjo ranką ant stalelio esančios rūbų krūvelės, kažką dar mąstydama, lyg pasitikslindama paklausė:
 
- Jūs ten statybininku dirbote?