Rojaus obuolys

Nuo rojaus obels obuolius raškiau,
Žiūrėjau į Tavo akis ir jose skendau.
Atsikandau kąsnį, antrą, trečią...
Ir visai sustot nebandžiau.
Skonis saldus... dar ir dar...
Sultys lūpomis gaiviai tekėjo,
O akys... akys vis į Tave žiūrėjo.
Kandau ir valgiau,
Godžiai rydamas kiekvieną kąsnį.
Apkabinęs, prie krūtinės spaudžiau,
Skruostus bučiavau kairį ir dešinį.
Bučiavau lūpas gardžias, kaip nuskintas obuolys,
Švietė mums saulėtas meilės spindulys.
Obelin žaltys įsirangęs vis šnibždėjo,
Ragavau Tave ir be pabaigos mylėjau.
Pašėlęs skonis ir aistros obuolys
Rodės tuoj iš proto mus išvarys.
Be paliovos Jo vardą vis kartojai,
Kad ir saldi, bet nuodėmė – Tu žinojai.
Valgėm ir valgėm obuolius kartu,
O.., kaip mylėtis gera ir saldu!