Balta šviesa

Balta šviesa, suskaidys mane
į tūkstančius molekulių.
Į žolę, į medį, į akmenį
patalpins mane.

Balta šviesa užsodins mane
ant žirgo, kurį Sleipniru vadinu.
Ir, kaip dabar jaučiu, Valkiriją apsikabinęs
Valhalon aš skrendu.

Balta šviesa vaišins alum
prie Ąžuolinio stalo.
Išgersiu daug, tikrai kad nemažai
Kovosiu iki galo...

Balta šviesa išties rankas
ir kardą dovanos
iš amžinybės, iš tiesos
iš Protėvių metalo.
Ir užražyta bus ant jo:
Tik tas karys nemiršta niekada,
kuris kovoja iki galo.