„Svajoju tapti snaige“

Aš vienas namuose. Tyliai stoviu prie lango ir žvelgiu į tolį. Matau snaiges, daug snaigių. Jos krinta ir sukasi ratu, kol galiausiai nusileidžia ant žemes ir ten ištirpsta, tačiau kai kurios ne. Iš neištirpusių susidaro storas bei purus sniego kilimas, kuris dengia žemę ir rodos viską kas gyva. Aš žvelgiu į tas snaiges ir svajoju tapti tokia pat- snaige, tuomet nebereikėtų kankintis dėl kasdienių rūpesčių ir nereikėtų dabar liūdėti dėl to, kad šį vakarą į namus nebesugrįž mano tėvai, brolis bei močiutė. Jų visų nebėra. Likau tik aš, tokia vieniša ir tyli, visai kaip snaigė, tačiau aš ne ji... o gaila.
  Dabar aš nė neįsivaizduoju ką turiu daryti, dabar man jau visai nebesvarbu kas bus ir kas buvo. Kai išgirdau žinią, kad jie negyvi, kad visi žuvo avarijoje vos už keliasdešimt metrų nuo čia, gatvės sankryžoje, aš net nebėgau pas juos, net neverkiau... rodos, kad tą akimirką dingo visi mano jausmai ir aš kartu su jais. Šitaip  čia stoviu jau kokią valandą ir tyliu. Žiūriu į snaiges ir tiek. Nieko daugiau negaliu padaryti, jaučiuosi toks bejėgis. Turbūt, kad taip stovėsiu ir stovėsiu, bet dabar kažką pajutau,  kažkas manyje sukirbėjo. Gal tapau stipresnis, o gal tik dar silpnesnis. Nesvarbu. 
    Sugniaužiau kumščius ir užsimerkiau, norėjau verkti tačiau neįstengiau. Apsisukau. Žengiau žingsnį į priekį, po to dar vieną, ir dar, kol galiausiai priėjau laiptinės duris pravėriau jas ir nėriau laiptais žemyn, į kiemą, į laisvę, pas snaiges. Išbėgau į gatvę ir pasileidau link sankryžos, link sankryžos, kurioje aš praradau save. Po kojomis džergžėjo sniegas, mano kojos buvo basos, o aš pati buvau apsirengusi tik naktiniais marškiniais, tačiau nejutau nė mažiausio šaltuko, galiausiai pribėgau įvykio vietą. Ten buvo išties daug kraujo. Šalia stovėjo policijos ir greitosios pagalbos automobiliai, viskas buvo apjuosta nedidele tvorele. Aš ją peršokau ir tik tuomet pamačiau kas čia įvyko. Mūsų automobilis buvo perplėštas pusiau, šalia jo vieniša gulėjo lyg ir.. ranka. Ilgai į ją nežiūrėjau, neprisiverčiau. Aš pamačiau savo mamą. Pribėgau ir apkabinau ją, tiksliau tai kas iš jos buvo likę. Ir tik tada, tik tada aš pravirkau, karštos ašaros tekėjo mano veidu ir krito ant jos šalto lyg ledas kūno.
  Prie manęs pribėgo policininkas ir atitraukė nuo jos. Išstūmė mane už užtvaros. Jis kažką sakė, bet aš nesiklausiau. Tą akimirką man atrodė, kad ten-už užtvaros likau aš ir visas mano gyvenimas, o čia tik rūbai, kuriuos aš vilkėjau.
  Tada apsisukau ir pasileidau, kur akys veda, prabėgau mūsų namus ir bėgau toliau. Maniau, kad pabėgsiu nuo visos tos kančios ir skausmo. Taip bėgau ilgai, nežinau kiek, sustojau kai jau pradėjo aušti, tuomet paėjau porą žingsnių į kairę, link šalia augančios eglės. Atsisėdau ir atsirėmiau į jos kamieną. Tik tada pajutau geliantį šaltį ir tiesiog norą užmigti, maniau, kad kai atsibusiu pamatysiu, kad visa tai buvo tiesiog sapnas. Užsimerkiau ir užmigau...
  Tačiau taip ir nebe-pabudau iš to sapno. Tapau snaige.