Pasaka „Kaip gintarėlis sveikatos ieškojo“ 6 dalis. Gelbėtojas ungurys

Ir nušvilpia tartum vėjas,
Skrosdamas melsvas bangas.
Gintariukas pralinksmėjęs:
Būtinai sveikatą ras!

Tik staiga aptemo viskas...
Kas tai? Jau naktis, ar ką?
Tai nelaimė! Šukę stiklo
Sviedė didelė banga.

Per vėlu! Nebesuspėja
Jau į šoną pasitraukt –
Šukė šlumšt ant gintarėlio!
Ėmė jis, vargšelis, šaukt.

Bet balselio negirdėti...
Po šuke tamsu, baisu.
- Pražuvau jau, mama, tėti,
Aš kalėjime esu!

Negi niekad gintarėlis
Jau į laisvę neišlįs?
Bet palaukit truputėlį –
Čia atplaukia ungurys!

Pagalvojo, apsižvalgė,
Tarė: „Viens, du, trys - verčiu! “
Ir, visas jėgas sutelkęs,
Stumia šukę snukučiu.

Ir pasisekė - nustūmė!
Gintariukas kad sušuks:
- Neregėto tu stiprumo!
Dėkui tau, iš kur tu toks?

- Nieko tokio stebuklingo –
Tik sportuoju ir judu.
Aš mankštos daryt netingiu.
Juk taip pat, tikiuos, ir tu?

Susigėdo gintariukas...
Ką gi jis beatsakys?
Ir nuo ungurio nusuko
Nudelbtas žemyn akis.

Tinginukas jis, miegalius,
Ir nedaro juk mankštos,
Nes verčiau sėdės, jei gali,
Televizorių spoksos.

Kviečia jį draugai į lauką –
Atsisako: „Ne-ne-ne! “
Pasivaipęs, pasiraukęs,
Kiurkso vėl internete.

Nieko unguriui nesakė,
Gėda buvo jam labai.
O tasai, pamerkęs akį,
Klausia: – Na, ar supratai? –

Kad sveiki ir vikrūs būna
Tie, kurie grynam ore
Treniruoja savo kūną,
O pailsi – vakare.

Sveikata ir tinginystė
Nedraugauja niekada.
O visokios ligos lįsti,
Bėdos ima pult tave,

Kai tingus tu ir ištežęs,
Kai rengiesi per šiltai,
O, nuėjęs metrų dešimt,
Jau sakai, kad pavargai.

Gintarėlis davė žodį:
Tinginį jis išvarys!
Ungurys kažką jam rodo:
- Imki, aukso štai smiltis.

Ją turėsi – ligos trauksis,
Kelio niekad nepastos.
Jos nemėgsta šito aukso...
Na, o dar labiau - mankštos!