Žoliapjovė. Tikėjimas

Aš - tavo duktė, tėve. Galiu valandų valandas stebėti, kaip taisai kaimynų žoliapjovę. Šiandien saulė kepina įkyriai, ir tavo veidas išmuštas raudonom dėmėm. O mano tėve, aš kaip visada laukiu liūties ir didelio vėjo. Žinau, tu irgi. Esam tos pačios odos: reikia slėptis nuo saulės. Be to, matau, kaip tu nori atsikratyti ta prakeikta žoliapjove. Ji iš tiesų pjauna. Atsimeni, mano tėve, prieš aštuonerius metus nupjovė mūsų katės kojas. Sena ir griozdiška. Dar ji dažnai pjauna mano mintis.

Manau, šiandien nesulauksiu nei liūties, nei vėjo. Nei liūties, nei vėjo. Jau gerokai po pietų, bet tu, mano tėve, nesijudini nuo tos metalinės dėžės. Visai kaip tada, kai nesitraukdavai nuo manęs, norėdamas įrodyti, jog pasaulis yra gražus. Bet, mano tėve, tu neįtikindavai. Aš tik nusišluostydavau šlapias akis, idant tau neskaudėtų širdies.

Saulė jau persimetė kiton pusėn. Tavo rankos tokios nerangios. Nesutaisysi. O mano tėve, tu klūpai prie žoliapjovės. Taip klūpojai ir tada, prieš aštuonerius metus. Kupinas susikaupimo. O žoliapjovė vėl pjauna. Garsiai. Pjauna mano mintis ir tavo pirštus. Mano tėve, liepei man nejungti elektros. Tu man dažnai ką nors liepdavai. Pavyzdžiui, nebūti lietuje. Bet žinodavai, jog aš neklausysiu. Žinojai ir šįsyk.

Dabar tu glostai mano galvą, perkaitusią saulėje. Jaučiu tik tavąją plaštaką ir kriokiantį žoliapjovės garsą. O mano tėve, aš šluostau tavo akis, idant tikėtum.

Ji iš tiesų pjauna.