Bangos neša, jūra siaučia,
Judina tamsias gelmes.
Aimaną išgirsta graudžią
Gintariukas už savęs.
- Ko verki? Kas atsitiko?
O ir kas tu, iš tiesų?
Pasirodo, atsiliko
Strimėliukas nuo kitų.
- Plaukėme ramiai pietauti,
Strimėlių būrys darnus.
Kad pradės mus ruonis gaudyt!
Kad išžios baisius nasrus!
Spruko, lindo – kas kur gali,
Nėrė į visas puses!
Kur mamytę, kur tėvelį
Reikia man dabar surast?
- Neraudoki, neverkšlenki,
Tuoj surasim taviškius.
Į žolių raizgynę tankią
Jie, turbūt, sulindę bus.
Neilgai ieškoti teko
Išsislapsčiusių žuvų.
Strimėlė mamytė sako:
- Kaip atsidėkot galiu
Tau, mielasis gintarėli,
Kad sūnelį suradai?
Ruonis sąmyšį sukėlė,
Išsigandom mes labai.
Na, o ką veiki tu jūroj?
Kaipgi čia atsiradai?
Strimėlių didžiausiam būriui
Jis apsakė, kas ir kaip.
- Sveikata – dalykas rimtas, –
Tarė strimėlių šeima.
Mūsų pusseserė stinta
Žino viską apie ją!
Sužvilgėjo strimėliuko
Sidabrinė uodega –
Stintos jis pakviest nurūko!
Ir abu po mirksnio – čia!
- Man patarki, miela teta,
Kaip Neptūną susirast?
- Gal jo ieškai dėl sveikatos?
Paklausyki tu manęs!
Šių vikrių žuvelių būrį,
Gintarėli, ar matai?
Čia vieni kitus prižiūri,
Gerbia tėvelius vaikai.
Jei kas liūdi, tą paguodžia.
Moka ginčytis draugai.
Nėr tokių, kas rodo ožius,
Nieks nešūkauja piktai.
Čia mandagūs ir paklusnūs,
Gelbsti draugui visada.
Štai kodėl negalim skųstis,
Kad pašlijo sveikata.
Mes sveiki, nes nesipykstam
Ir neskriaudžiame kitų...
Gintarėli, prieš išvykstant,
Dovaną įteikt turiu.
Ją slėpiau po savo žvynu
Ji primins, ką pasakiau.
Smiltį mažą, bet auksinę,
Imki. Ir sveikatos tau!
Jau trečia smiltelė spindi.
Ją suspaudžia kuo stipriau.
- Lik sveika, tetule stinta!
Pas Neptūną laikas plaukt.
Strimėliuk, pasimatysim,
Kai keliausiu atgalios.
Jau daugiau nebenuklyski
Tu nuo tėčio ir mamos.
Supratau čia, ir išmokau,
Kaip svarbu gražiai bendraut.
- Gera radus draugą tokį!
- Daug sveikatos linkim tau!