ąžuolui

2009 09 19

Skiriu ąžuolui, kurį šiandien per žioplumą nupjoviau.


Sakai vienintelis, tiek žodžių gražių
Paleidau tau. Žinai ne žodžiai svarbūs
Patyliukais, ne lietūs dūžtantys stiklan.
Tai mano gailestis nupjovus tą, kuris
Sodinamas sunų vardan.

Sakau, nes to esi verta...
Ne grožį liaupsinu, tiktai tave.

Tą paprastą mergaitę man ant skruosto,
Kada šešėlį palieka praskriedama...
Nekalbinu, tik kartais parašau...

Daug dirbu ir galvoju, gal kada
Drauge nueisime į pievos pakraštį,
Kad pasodinčiau medį – galiūną
Lauko pakraštį po šimto metų.

Nes pjauti lengva, o augint sunku.

Aš įsidėjau lapą į kišenę ir šiandien
Tyliai pasakau atleiski per žioplumą
Sunaikinau... ir dar negimus sūnui
Pasodinsiu kitą. Augantį už mūsų namo.

Svajodami taip ir pasenom.