Slenka mintys viena po kitos
Tarsi girgždantis smėlis tarp pirštų
Ir dangun, lyg bežadė dvasia
Aš pakylu žvaigždžių labirintais.
Kūnas ilsis,
Žvelgiu iš viršaus
Staugti norisi lapkričio vėju
Nusileidusiu teisti žmogaus
Už tą purvą
Kurį jis išliejo
Ant draugystės švenčiausio altoriaus.
Žvaigždės žiba.
Šalta jų šviesa kraują akmeniu verčia
Briaunuotu.
Žmonės! Kilkit! Pabuskit!
Deja.
Sielos šauksmas negirdimas protu.