šventieji prakeikimai

Purvu suaižėjo, suskilo,
Lyg vandeniui, ramybei nūn meldžiuos,
Kad nuo manęs šarvus nuimtų,
Tavęs per daug, vaduok -
Po šitiek vakarų auksinių,
Aš storu dulkių luobu -
Maru alsuojančia tamsa dengiuos.
Ir vaikštau per sapnus tik, irklais
Tarytum rankom išsiilgusiom iriuos,
Vėl pas tave, kad neatimtų,
Karščiuojančios žvarbos, kartok -
Kol tirpstančiai nurimsiu,
Aš tavimi klejoju -
Tave kaip ostiją nešuos.