4 dalis (Vonioje)

Vos tik užvėriau vonios duris, iki kelių nukrito džinsai, ir aš nekantraudamas nusmaukiau žemyn drėgnas trumpikes, kad nuvyčiau į šoną įkyrią mintį „o jeigu ir ten nusiplikiau... “. Nužvelgiau tiriamu žvilgsniu savo vyrišką instrumentą, nusigandusį ne ką mažiau nei aš, apčiupinėjau ar viskas vietoj, ar neskauda liečiant. Įsitikinęs ir nusiraminęs, kad mano draugužiui viskas tvarkoje, suskubau tempti aukštyn kelnes. Ir pačiu laiku.
  - Ar nesutrukdysiu, - jau žengdama pro duris paklausė moteriškė, pamačiusi, kad skubiai sagstausi kelnių klyną.
  -  Kelnėse viskas tvarkoje, aukų nėra, - suskubau pasakyti šypteldamas, pamatęs jos klausiamą žvilgsnį įbestą į mano rankas, bebaigiančias darbą.
  - Tai ir gerai, - atsakė taip pat šypsodamasi, - jūs geriau parodykit man savo pilvą ir krūtinę, matau, kad yra paraudusių vietų. Štai, turiu gerų vaistų, patepsim ir tikėkimės, kad praeis, pūslių nebus. Tai sakydama ji nedvejodama žengė link manęs, vienoje rankoje laikydama kažkokį buteliuką, o kitoje vatos gniužulėlį. – Atsistokite prieš veidrodį, ten, kur šviesiau, kad geriau matyčiau, - pasakė kaip kokia seselė ir suvilgiusi vatą vaistais, atsargiai, vos liesdama, ėmė tepti nuplikytas vietas.
  Jautėsi malonus, odą vėsinantis šaltukas, sumišęs su perštėjimu, tose vietose, kurias ji paliesdavo.
  - Ar peršti?
  - Taip, truputi, bet daugiau šaldo.
  - Gerai, taip ir turi būti, juk vaistai iš šaldytuvo.
  Jaučiausi lyg kokiame ligoninės priimamajame, tad nesusivaldęs paklausiau:
  - Sakykite, ar kartais ne gailestingoji seselė būsite?
  Pamatęs, kad mano vyriškumas atsipirko tik išgąsčiu, buvau jau atgavęs gerą nuotaiką.
  - Deja ne, turiu jus nuliūdinti, dirbu kitokį darbą, bet karts nuo karto tenka ir sesele pabūti. Man tai artima, mano mama visą gyvenimą su baltu chalatu pravaikščiojo. Taip kad ir aš nuo mažumės pripratusi, kad kaimo žmonės, jeigu kokia bėda ištinka, į mūsų namus pagalbos kreipiasi.
  Taip šnekėdama ji beveik visą mano krūtinę ir pilvą nudažė oranžine spalva. Stovėjau prieš ją į šalis išskėstomis rankomis, kaip koks apelsinas ir žiūrėjau, kaip ji įgudusiais judesiais, šiek tiek trumpam atsitraukdama atgal, nužvelgdama įdėmiai, paliesdama tai šen, tai ten baiginėja savo šedevrą. Visą tą laiką ji beveik buvo mano glėbyje, rankas taip ir niežėjo apkabinti ją, pajusti delnuose minkštą moterišką švelnumą. Miške net nepastebėjau, kad ji ilgais plaukais, o dabar mačiau tamsius plaukus, susuktus į mazgą, iš kurio išslydusi nepaklusni sruoga nusliuogė jai ant veido. Tarsi nekreipdama dėmesio, vidine riešo puse, grakščiai pasukdama galvą, nubraukė ją už ausies ir toliau tepė mano krūtinę vaistais.
  - O pasirodo aš buvau teisi, - šypsodamasi ji trumpam pažvelgė man į akis, - vis tik tai atšliaužė į mano namus žaltys.
  Nieko nesuprasdamas žiūrėjau į ją, kol ji pirštu palietė mano petį ant kurio gulėjo aplink ranką apsivijusios gyvačiukės galva.
  - A, čia. Čia ne žaltys, tai gyvatė, ramiai sau šildosi atokaitoje, lyg ant kokios šakos. Ji nepavojinga, tikrai.
  - Parodykit rankas, pažiūrėsiu.
  - Daugiau nieko nėra, tik ši, - nutraukiau bandydamas pakelti jos akis nuo mano rankų, kad sugaučiau jos žvilgsnį ir suprasčiau pagaliau, kokios spalvos jos akys. Taip, tikriausiai žalios, kaip jos katės, tos velniškos Bagyros.
  - Rankos, berods, nenukentėjo, - pasakė ji uždarydama dangteliu oranžinio skysčio buteliuką, duodama suprasti, kad procedūra baigta.
  Nesinorėjo, kad ji taip greitai pabėgtų, juk taip arti, beveik glėbyje, galėčiau net jos kvapą pajausti, jei ne tas šaltalankių aliejus. Juk ji taip arti, kad arčiau dar nebuvo. Galėčiau apkabinti, bet bijau viską sugadinti. Dar ne laikas, išgąsdinčiau. Tikrai išgąsdinčiau.
  - Tai gal susipažinkim, juk jūsų net vardo nežinau. Jūsų katės vardą žinau, o jūsų – ne. Ar ne keista? – pasakiau žvilgsniu bandydamas sulaikyti ją čia, arčiau savęs. – Aš Valentas, - ištiesiau jai ranką.
  - Keista ta mūsų pažintis, ne nuo to galo, - susimąsčiusi nusišypsojo. – Gerai. Mano vardas Violeta, - pasakė įdėdama į mano tebelaukiantį delną savąjį.
  - Malonu susipažinti, - pasakiau laikydamas jos ranką savojoje ir žvelgdamas į jos veidą, į jos akis, pilkai žalias akis. Tai užtruko kelias sekundes ir ji nusišypsojo, nuleisdamas jas žemyn, lyg žiūrėdama į rankas, kurios vis dar buvo kartu. Tuo metu nepaklusni plaukų sruogelė, užkrito jai ant veido ir ji ištraukusi iš mano delno ranką nubraukė ją.
  - Na va, ir susipažinom, - pasakė ji.
  - Dabar man reikėtų jus pakviesti į kokį restoraną, pavaišinti vakariene. Juk jūs jau vaišinote mane pietumis, tai man lyg ir derėtų atsilyginti. 
  - Taip, atsilyginti. Ir po vakarienės nepamiršti apipilti mane arbata, - nusijuokė ji, - jeigu pati to nesugebėčiau padaryti.
  Kaip norėjau prisiglausti tą šelmę prie savęs, prisispausti prie jos besišypsančių lūpų, ištaršyti tą plaukų mazgą, paleisti plaukus, kad kristų ant pečių ir negailestingai nuplėšti nuo jos suknelę. Juk ji mane provokavo, tiesiog gundė.
  - Visai neblogą mintį davėte. Tiesa, gal nereikėtų karštos arbatos, galbūt užtektų ir stiklinės šalto vandens. Greičiausiai tada gaučiau kokį skambų antausį nuo jūsų, bet vertėtų. Vertėtų jus pamatyti šlapia, prie kūno prilipusia suknele. Beje, su mielu noru padėčiau iš jos išsivaduoti, kaip kad jūs padėjote man ištrūkti iš šlapių, mėtomis kvepiančių marškinių, - pasakiau mintyse matydamas ją jau nuogą.
  - Tiesa, o kurgi jūsų marškiniai?