po euforijos

tave sukūrė magiški troškimai
iš vėjo, liepžiedžių ir nemigos naktų,
iš ryto taurės išragauto vyno
ir rūko glėbio, kuriame dūstu.
iš mūsų žodžių - didelių, mažyčių,
iš paslapties ekrano virpėsių,
kad aš galėčiau tavo sielą vytis
tirštoj galaktikoje vieną tarp kitų
po pakilimo seka kartais skrydis
atgal į uolą dūžtančiu garsu -
tave šarvoju salėje pavydo
bet tam karste šiandieną aš, ne tu.