Tyla (antra dalis)

Į šviesą

Nemaniau, kad mano žodžiai ir mintys kam nors gali būti įdomūs. Motina kartais tiesiog palikdavo mane pokalbio viduryje ir iškeisdavo žodžius į televizorių ar kokią romantinę knygą. Maniau, aš per daug kalbu, tačiau Erika išklausė mano visą pasakojimą nė nemirktelėjusi. Mudvi pasislėpėme pačiame bibliotekos gale, kur laikė senus, nebereikalingus suolus ir sulūžusias kėdes. Nors langų čia nebuvo, šviesos netrūko matyti viena kitą.
Nežinojau, kad gali būti taip gera kalbėti. Aš tiesiog sakiau tai, ką visą laiką virškinau mintyse. Nesvarsčiau, ar žodžių per daug, ar per mažai, kaip kvailai (o gal ir ne kvailai) jie skamba. Tiesiog išsipasakojau.

- Meda, ar žinai, kad nė vienas iš tavo bendraamžių taip negalvoja? – klausia ji, kai po mano pasakojimo įsivyrauja visiška tyla, kurioje mudvi turime pakankamai laiko apgalvoti, kas  vis dėl to ten nutiko.
Aš nieko neatsakau, nesuprasdama, ką tai galėtų reikšti.
- Tavo mintys apie MINTIS – šia tema netgi daugelis suaugusiųjų nepajėgūs galvoti. O tavo bendraamžiai dar tik pradeda suprasti, KAIP jie mąsto.
- Tai... aš nenormali?
- Ne, - nusišypso Erika, - su tavimi viskas gerai.  Bet su Rita – nežinau. Mudvi dar nebendravome. Tačiau aš pasistengsiu su ja pasikalbėti...
- Tik ne apie mane! – šiurpstu, - maldauju, nereikia!
Ji skubiai pažada, kad apie mane nesakys nė žodžio, aprimstu.
- Aš jau pradedu bijoti Ritos, nors dar net nežinau, už ką... - guodžiuosi. – Gal iš tiesų viskas tėra mano galvoje, gal aš...
- Ne! - staiga pertraukia mane Erika. – Nesakyk taip. Nuojautos yra labai geras pagalbininkas, tu turėtum labiau jomis pasitikėti.
- Tuomet aš galiu būti teisi, kad Rita yra labai bloga?
- Jeigu tuo tiki – kodėl gi ne? Daug svarbiau, kad tu supranti savo neracionalias mintis ir sugebi jas atskirti. Štai todėl aš tikiu tavimi.
- Jūs... - nutylu, nebaigusi savo minties. Ir susigėstu, ir pasijuntu labai laiminga, kad kažkas manimi tiki. Akimirką netgi noriu apkabinti Eriką, tačiau susilaikau.
- Aš pati pabandysiu pasikalbėti su ja, - pažada man mokytoja. – Pažiūrėsiu, ar tikrai ji tokia bloga. Pasikalbėsime po pamokos, rytoj, gerai?
Linkteliu, širdyje beveik dainuodama, kad netikėtai susitikau naują draugę. Nebesijaučiu tokia beviltiškai vieniša, bent šią akimirką.

---

Po pamokos... Po labai triukšmingos pamokos, kur nė vienas nenusėdi vietoje, kur juokas ir klegesys toks garsus, kad neretai iš gretimų kabinetų atslenka suirzę pedagogai, nebegalintys ištverti mūsų. Ne, Erika kuo puikiausiai susidoroja su visa klase – linksmybės yra jos pačios darbas. Galbūt net nesurastum kitos tokios grupės, kuri taip mėgtų žaisti su dvinarėmis lygtimis. Erika išrenka iš klasės pačius triukšmingiausius ir pastato prie lentos. Vienas sugalvoja lygtį, kitas privalo ją išnarplioti. Jeigu lygtis išsprendžiama, jos kūrėjas privalo sudainuoti savo mėgiamiausią dainą. Neišsprendžiama – dainuoja sprendėjas. O jeigu pastarasis aptinka sudarymo klaidą, tuomet gauna šokoladą, kurį Erika visada paslepia stalčiuje, tarp krūvos visokių popierių. Turbūt nereikia minėti, kad matematika mums – pati maloniausia pamoka. Netgi Tomas, kuris niekaip neįsimena ilgų pasakojimų iš istorijos ar geografijos, sugeba suraityti dvinarę. Tiesa, dainuoti jam tenka daug, bet jis nors neliūdi dėl to – balsą turi neblogą.
Pasibaigus pamokai man dar tenka palūkėti, kol išsinešdins patys ištikimiausi Erikos gerbėjai, kurių ji turi ne vieną tuziną. Kai kurie net iš kitur atbėga, ketindami kažką papasakoti, ar parodyti, šaukdami ją vardu, ką išgirdę kiti mokytojai greičiausiai pasibaisėtų. Netrukus visi pamažu išsilaksto kas kur. Tik tada ji pastebi, kad vis dar atkakliai sėdžiu savo vietoje.
Šypsena dingsta iš mokytojos veido. Prisiartinusi ji atsisėda šalia ir pažvelgia į savo rankas, tarsi būtų kažką joms padariusi. Tyliai atsidūsta.

- Net nežinau, ar verta sakyti, bet... neik į geografijos pamoką, - staiga ištaria.
- Ką? – išsižioju. Žodžiai gana netikėti, ne to aš tikėjausi sulaukti po jos pokalbio su geografe. – Kas nutiko?
- Sunku pasakyti... Neįsivaizduoju, tikiu aš tuo pati, ar netikiu, bet mano nuojauta kužda, jog Rita Nevė pavojinga. Vakar buvo posėdis mokytojų kabinete, visą laiką galvojau, kaip užkalbinti ją. Kai jau beveik sugalvojau, ji pati priėjo ir pradėjo pokalbį. Apie šį bei tą, apie orą...
- Ir? – klausiu tyliai, kai ji nutyla, tarsi rinkdama žodžius. Galbūt nesiryžta jų pasakyti.
- Pasijutau velniškai pavargusi, - Erika šypteli man. – Gyvenime tokio sunkumo nejutau, tai lyg... tai lyg smėlio maišu būtų pečius prislėgę. Maniau, tai darbo diena taip paveikė, tačiau kai sunėriau rankas ant krūtinės, tarsi... iš vandens išnirau. Toks pojūtis aplankė. Dingo tas primityvus spaudimas, lyg ir akyse prašviesėjo. Ir tuo pat metu Nevė nustojo domėtis manimi, staiga prisiminė savo nešertą katiną, ar šunį – nebepamenu, kurį ten minėjo. Paliko mane prie lango, lyg šlapiu skuduru pritrenktą.
- Tu manai, kad ji... – nepabaigiau savo minties.
- Jeigu tikėsime energetiniais vampyrais, tuomet turiu pagrindo įtarti, jog Rita Nevė kaip tik viena iš jų. Kažkaip moka paimti tai, kas priklauso kitiems.  Žino metodą, juo ir naudojasi.
- Bet kam? – nesuprantu. – Kam jai to reikia?
- Kad pati turėtų daugiau, žinoma. Štai tu gauni jėgų iš maisto, iš miego, o ji greičiausiai tai pasiima iš kitų, pačiu grubiausiu būdu. Todėl ir sakau – jeigu gali, neik į geografiją. Juk paskutinė pamoka?...
Linkteliu, tačiau vis dar abejoju.
- Tai ir gerai, - atsidūsta Erika. – Jeigu Rita užsiima juodais dalykais, mes vis tiek nieko jai nepadarysime. Direktoriaus tokiais argumentais neįtikinsi. Niekas nepatikėtų tokia pasaka. Ar tu atkreipei dėmesį į jos žvilgsnį? Stulbinantis abejingumas pašnekovui, lyg kokia molinė kaukė.
Dar kartą linkteliu, nors iš tiesų galvoju visai ne apie tai. Iš tiesų labai nenoriu bėgti ir taip pasirodyti silpna. Nenoriu pralaimėti be jokio mūšio – ne man tokia pabaiga.
- O ar... labai sunku siurbti gyvybę? – klausiu.
- Nežinau, - Erikos balsas iš karto tampa šaltokas. – Argi aš nesakiau, kad tai tamsūs dalykai? Tau nevertėtų tuo domėtis.
Ji pažvelgia į mane liūdnu žvilgsniu ir aš iš karto pasigailiu savo klausimo. Tampa aišku, kad jeigu pabandysiu kartoti Ritos triukus – neteksiu vienos draugės. O gal ir visų, kiek turiu.
- Neik ten... Geriau keliauk namo, pailsėk.
Linkteliu, lyg ir pritardama, nors pati gerokai abejoju.

---

Jutau dvejones stiprėjančias dar labiau, kai stovėjome prie kabineto, tačiau dabar  per vėlu bėgti, per vėlu kažko laukti. Sėdžiu savo vietoje susigūžusi, suspaudusi pirštus pirštais ir nenoriu net prisiminti savo riksmų, kuriais tą kartą pavaišinau Ritą. Labai tikiuosi, kad ir mano veidas atrodo kaip kvailelės, nepamenančios dviejų dienų senumo įvykio.
Į mokytoją neišvengiamai pažvelgiu, tačiau stengiuosi matyti ją lyg per aprūkusį stiklą – neryškiai, daugiau stebėdama Kažką, nutolusį šiek tiek nuo mano veido.
Rita šiandien judresnė nei įprastai. Judesiai grakštesni, ji daugiau jų daro be reikalo, impulsyviai. Pakvietusi prie žemėlapio Viktorą, ji kelis kartus žvilgtelėjo atgal, lyg stebėdama, ar visi klausosi pasakojimo. Tarsi kada nors būtų buvę kitaip.
Jos energija liejasi per kraštus, lyg būtų poilsiavusi visą savaitę. Arba siurbusi tą judrumą iš kitų mokinių bei mokytojų.
Šiandien ir mano draugai kitaip atrodo. Visi klausosi Viktoro mekenimo be jokių nuovargio ženklų. Tik kai kurie kartais smalsiai pažvairuoja į mane, ar aš dar  rami, ar dar nesiruošiu atsistoti ir „užbliauti nesavu balsu“, kaip man draugė komentavo užvakar. Ne, aš nesiruošiu. Regis, Rita šiandien soti ir mūsų nelies. Klasėje tamsoka, tačiau Ritos tuo neapkaltinčiau – už lango niūroka, debesuota diena. Ir, kas įdomiausia, kai kurie vaikai netgi ima patyliukais šurmuliuoti, lyg Ritos tylos ir ramybės barjeras būtų palaužtas. Keista...
Ji parašė Viktorui aštuonetą. Už išmekentus dešimt sakinių, kuriuos atsiminti ne taip jau ir sunku. Turbūt todėl Viktorą  perspėjo, kad ši lengva tema bus skirta jam, turinčiam kalną trejetų. 
Kelias minutes mano širdis daužosi, laukdama kvietimo prie lentos, tačiau Rita vėl pasikviečia dar vieną trejetų mėgėją. Nusiraminu, supratusi, kad ši pamoka skirta ne man, nemėgstančiai pralaimėti. Rita ją naudoja  silpniausiems iš balos traukti.
Leidžiu sau tyliai pasišnekučiuoti su drauge. Apie paprastus dalykus, nesusijusius su mintimis ar mąstymo keistenybėmis, kurių net suaugusieji nesupranta. Apie dar vieną žurnalą mergaitėms, kurio aš visai neskaitau, tačiau visą turinį sužinau iš savo sesers, gyvenančios tose raidėse ir marguose viršeliuose. Regis, ne ji viena. Pasiklausiusi draugės nustembu, kiek giliai tie žurnalai ją įklampinę. Nesibaigiančių paskalų liūnas, kitų žymių merginų istorijos, devyni šimtai būdų sulieknėti, kuriuos papasakoti galima nebent per dvi savaites nesibaigiančio malimo liežuviu. Ir jos žvilgsnis, kai pasakau, jog neturiu nei vieno žurnalo nė viename savo stalo stalčiuje, kad man viską sesuo vakarais pasakoja. Gal aš skaityti nemokanti? Ne, moku. Tai tada kur bėdos? Ji gali man paskolinti dvi dešimtis praeito pusmečio numerių...
Dėkui, būtinai paskaitysiu (greičiau man sesuo papasakos, nespėjus pirmo puslapio atsiversti).
Nežinau, kodėl sutinku paimti tuos žurnalus. Man jų nereikia, tačiau kažkoks tarpusavio supratimas ir to supratimo aktas turi įvykti. Ji duos žurnalus, aš paimsiu ir mes liksime viena kitą suprantančiomis draugėmis. Ji bus laiminga, išgelbėjusi mane iš tamsios būties, supažindinusi su šiuolaikine kultūra, aš taip pat nesijausiu nušokusi nuo proto, nors tų žurnalų greičiausiai neskaitysiu. Na, nebent vieną straipsnelį, kad vėliau turėčiau galimybę „išlaikyti egzaminą“. Nes ji būtinai pasakys: „O, jau perskaitei?! Žinai, mano mėgstamiausias buvo tas pasakojimas apie... Tau juk patiko, taip? “ Tada aš jai papasakosiu, kad po visų tų bemiegių skaitymo naktų tepamenu tą vienintelį. Atleisk, tačiau greičiausiai tavo mėgiamiausią būsiu pravertusi, tačiau tu čia tam ir esi, kad papasakotum, ar ne?
Kartais man nuo tokių kalbų bloga. Visi perpasakoja tai, ką išgirdo iš kitų, perskaitė laikraščiuose ar žurnaluose. Kiekvienos merginos galvoje – kitų žmonių mintys ir idėjos. Savąsias jau nutyli, tarsi kitų mintys būtų prioritetinės. O tų kitų mintys? Iš kur jos?
Kai pokalbis apie žurnalus užsitęsia iki begalybės, aš imu mintyse rėkti. Kai riksmas tampa pernelyg garsus, mieguistu balsu prašau papasakoti apie ką nors kitą. Susiremontuoju savo veidą, kad neatrodyčiau labai surūgusi.
Ilgas skambutis, pamokos ir ne mano laiko pabaiga. Toliau viskas priklauso man, bent iki devintos valandos vakaro. O jeigu aš namie – tada ir iki dvyliktos.

- Andromeda!
Sustingstu, nespėjusi pasiekti durų. Rita rašo kažką į žurnalą, akimirkai žvilgteli į mane ir klausia, ar aš nesurasčiau minutėlės dar pasilikti. Draugė žiūri į mane nustebusi, nežinodama, ką daryti. Ji vis dar nusiteikusi paskolinti man krūvą žurnalų. Sumurmu, kad pasivysiu ir uždarau duris.
Kažkodėl rašytojai, vos tik jų literatūriniai personažai patenka į gana neįprastas situacijas, dažniausiai prisimena Alisą ir triušio urvą. Taip jie stengiasi įtvirtinti mane savo sugalvotame pasaulyje, pamiršdami, kad toje sapnais apipintoje knygoje triušio urvas nebuvo pagrindinė visų įvykių vieta, kad tai tebuvo kelias iš skaitytojų pasaulio į lyrinių herojų beprotybę.
Neįsivaizduoju, ko Rita gali manęs klausti. Ji nė karto neprašė ko nors pasilikti ir pasikalbėti su ja.
Stoviu, bandydama suvokti, ar aš vis dėl to triušio urve, ar lindžiu kur kas giliau. O jeigu giliau – tai kiek...
Nėra mudviem apie ką kalbėti. Nėra!
- Atsisėsk... – siūlo ji.
Atsisėdu, pasidedu šalia kuprinę. Ji dar kažką truputį parašo į žurnalą, tačiau jau mūsų bendravimas prasideda – nuo visiškai nereikšmingų klausimų, nuo menkniekio. Jai įdomu, ar aš gerai mokausi...

---

Pajuntu save praėjus nežinia kiek laiko, žingsniuojančią tuščiu koridoriumi. Ausyse vis dar skamba tylus Ritos balsas, klausinėjantis tai TO, tai ANO. Atsakinėjau jai beveik sąžiningai, stebėdamasi jos amnezija – nejaugi mano riksmai nepadarė jokio įspūdžio? Gal visas šis pokalbis – ir buvo tas įspūdis? Gal ji žaidė kažkokį nematomą žaidimą, o gal tiesiog taip keršijo – užlaikydama po pamokos su savo nemalonia persona vienoje patalpoje...
Susvaigo galva, aptemo akyse. Suklupau, vos neišsitiesiau ant grindų. Pojūtis buvo toks staigus ir nemalonus, kad vos nesurikau iš netikėtumo.
Koridorių mačiau vos vos – tokį blankų, išplaukusį ir vis tebetemstantį, lyg kas būtų uždengęs dangų už langų. Linkstančiomis kojomis pasiekiau palangę, pasvirau į stiklą ir kakta priliečiau malonų, melsvai vaiskų šaltį. Man buvo labai bloga, tirpo kojos ir atrodė, tuoj nebegalėsiu kontroliuoti savo kūno, jis tuoj liks toje tamsoje, kurioje JAU nebegalėjau įžiūrėti nė menkiausio šešėlio.
- Ragana... – suvapėjau greičiausiai mintyse, nes nepajutau, ar mano lūpos tai pasakė garsiai.

Atsipeikėjau ant koridoriaus grindų. Gulėjau turbūt neilgai, nes aplinkui nepamačiau nei vieno spoksotojo. Akyse prašviesėjo, tačiau atsirado šleikštus pykinimas. Ir dar išpylė šaltas prakaitas.
Sudejavau, pajutusi skausmą smilkinyje. Greičiausiai smagiai stuktelėjau į grindis, kai kritau. Vargiai pakilau ant kojų, nusišluosčiau tekančias seiles ir patraukiau link laiptų. Kūnas vis dar nenorėjo manęs klausyti. Lipdama į antrą aukštą laikiausi turėklų, kaip dar niekada gyvenime nesilaikiau. Nepasitikėjau savo rankomis, kojomis...
Nepamenu, kokia mintis mane privertė nusigauti prie Erikos klasės durų. Pamenu tik nustebusius vienuoliktokų veidus, kai sutrukdžiau Erikai pamoką, įsibraudama be jokio beldimosi. Ir dar pamenu šviesą, į kurią ėjau. Ta šviesa sklido iš jos, pagavusios mane krintančią į nebūtį antrą kartą. Šį kartą  bent žinojau, kad esu saugi.

Saugi


Atsimerkiau mokyklos medicinos punkte. Gulėjau ant kažkokio ne itin minkšto paviršiaus ir klausiausi monotoniško gydytojo balso. Jis kažkam aiškino, jog tikriausiai turiu problemų su kraujotaka – visgi nutariau, jog kalbama apie mane. Pykinimas jau buvo praėjęs, dabar jaučiau tik vangų mieguistumą ir peršulį dešinėje rankoje. Kaip tik ten, kur buvo prilipintas vatos gumulėlis, persunktas krauju. Kraujas jau buvo apdžiūvęs, gumulėlis priaugęs, krapštyti jo nepanorau. Atsisėdau ir sumirksėjau. Akyse nebesidvejino, galva nesvaigo. Regis, buvau savimi.
Mane turbūt išgirdo – durys girgžtelėjo, Erika šiek tiek išsigandusi pažvelgė didelėmis akimis. Durims prasivėrus plačiau, už jos šmėstelėjo isteriški gydytojo ūsai, dėl kurių visi kas gyvas pastarąjį pravardžiavo „žiurkėnu“.
- Aa, tai jau ant kojų... – pasakė jis pralinksmėjęs. – Gal dar vieną švirkštą?
Klausimas greičiausiai buvo skirtas ne man, nes Erika papurtė galvą, aiškiai nepatenkinta tokiu pasiūlymu.
- Ar tikrai gerai jautiesi? – ji žengė artyn.
Linktelėjau, nenorėdama balsu išsiduoti, kad vis dar esu pavargusi.
- Tada aš ją išsivedu, - pasakė Erika Žiurkėnui. – Palydėsiu iki namų.
- Bet dar viena dozė jai nepakenktų... – murmėjo šis nepatikliai, stebėdamas mudvi, išeinančias iš jo balto, sterilaus kabineto.

Žingsniavome koridoriumi. Nė vieno mokytojo, nė vieno mokinio – senokai po pamokų. Ir mano mama greičiausiai jaudinasi, net pajutau pareigą jai paskambinti ir leisti pasiklausyti savo balso. Mes nebandėme pasiekti mokyklos laukujų durų. Ji vedė mane į savo klasę.

- Vadinasi, aš buvau teisi... – tyliai tarė Erika tokiu balsu, kad nepajėgiau suprasti – pyksta ji ant manęs, ar tiesiog konstatuoja faktą.
- Aš...
- Dėl Dievo meilės, Meda. Juk sakiau – ji pavojinga.
Tylėjau, nebebandydama atkurti sakinio. Ji jaudinosi. Pyko.
- Matyt, tada kalbėjau pernelyg neužtikrintai, - sumurmėjo ji daugiau sau, o balsas pasirodė pavargęs.
Sustojau, priversdama po kelių žingsnių sustoti ir ją. Erika atsisuko į mane, žvilgsnis buvo klausiantis.
- Ar man reikės bėgti kaskart, kai tik pamatysiu ją?
Mokytoja man nieko neatsakė.
- Aš nenoriu bėgti. Negaliu... Kai tik pamatau ją, noriu pastoti kelią ir... nežinau. Galbūt nugalėti. Nežinau, kaip, bet...
- Meda. Gali būti, kad kitą kartą tu nebeturėsi jėgų net nusigauti iki mano kabineto. Kas tada?
- Kad aš žinočiau, - pasakiau niūriai.
- Jai to reikia. Tavo dėmesio, tavo užsispyrimo, tavo minčių. Jeigu tu ja nesidomėtum, būtum jai niekas, o dabar atvirkščiai. Velnias...
Ji kiek pasvyravo. Tada patraukė toliau, nekreipdama dėmesio, seku ją, ar ne.
Aš nusekiau.
Erika atrakino baltas, plačias duris ir įėjo vidun, palikusi jas praviras. Uždariau.
- Tu bent bandei gintis?
- Nuo ko?.. Kaip?
- Tavo kūnas turėjo pats sureaguoti, pajutęs pavojų. Nesąmoningai. Žiūrėk.
Ji atsisėdo, užmetė koją ant kojos ir sunėrė rankas ant krūtinės. Žvilgsnį nusuko į tuščius suolus. Pasijutau pamiršta, ignoruojama.
- Matai? Kokia aš dabar esu?
- Tu labai toli.
- Ne tik. Ar aš pasiruošusi tavęs klausytis?
- Nežinau, - prisipažinau.
- Pasiruošusi, tačiau mano išvaizda sako, jog aš atsiriboju nuo tavo tiesos.
Pasigrožėjau jos grakščia poza, nekreipdama dėmesio į savo susierzinimą dėl jos atšiaurumo, tada pastebėjau, kad Erikos akys žvelgia kažkaip keistai – tikrai ne į suolus, ar į sieną – kažkur į tuštumą.
- Ką tu stebi? – sutrukdžiau jos tylą.
- Save galbūt, - atsiliepė ji po pauzės.
- Aš taip pat stebėdavau kažką, kas būdavo netoli mano veido. Kad būtų lengviau, kad nesiblaškyčiau...
Ji linktelėjo be žodžių, vis dar neketindama išardyti savo „skydo“. Po kelių minučių nukėlė koją ir pasilygino kostiumėlio klostes.
- Visą laiką valdei savo kūną, neduodama jam pačiam apsiginti? – labiau patvirtino, nei paklausė. - Gaila, buvau akla tąsyk, kai kalbėjomės po pamokos. Būčiau iš karto pasakiusi – netrukdyk! Nustok sekti kiekvieną savo judesį ir daryk, kaip nesąmoningai norisi daryti, Meda. Kūnas moka apsaugoti savo energijos atsargas. Geriau už tave žino.
Po neilgos pauzės ji šyptelėjo, sugrąžindama pirminę šilumą, kurios suspėjau pasiilgti. Prisiminiau jos susirūpinimą, kai tada išvydo mane tarpduryje. Prisiminiau šviesą, kuri viliojo ir kvietė, tarsi liepsna naktinius drugius. Dabar Erika nespindėjo. Bent aš nemačiau.
- Ar tu vis dar manai, kad man pavojinga eiti į jos pamokas? – paklausiau.

---

Ji palydėjo mane namo, nors būčiau galėjusi pareiti pati. Po mūsų pašnekesių pasijutau daug geriau, dingo net nuovargis. Jaučiausi saugi, tarsi motinos pašonėje. Tik ši „motina“ mane suprato. Galėjau su ja kalbėtis apie ką tik norėjau, nesibaimindama kategoriško nepritarimo. Su Erika viskas buvo savo vietose – taip natūralu, kad likusi viena trumpam netgi nuliūdau.
Vėliau liūdesį išsklaidė draugė, paskambinusi pasiteirauti, į kurią peklą dingau. Ji vis dar degė noru paskolinti man savo žurnalus. Pasikviečiau į svečius. Ji netrukus atbėgo su sunkiu krepšiu, kurio turinį išvydusi mano sesuo kaipmat puolė tratėti greitakalbėmis  iš susijaudinimo – atseit jai tų žurnalų reikėję labiau už gyvenimą. Kas be ko – jos bendrą kalbą greitai atrado, tuo tarpu aš ramiai pavakarieniavau, galvodama apie savo atgaunamas jėgas ir Ritos nenumaldomą alkį.
Kirbėjo įkyrus klaustukas – ar ryšis ji dar kartą taip akivaizdžiai paveikti mane savo „tamsiais dalykais“ po to, kai Erikos vienuoliktokai apie mane greičiausiai prišnabždės būtų ir nebūtų dalykų?  Netikėjau, kad Rita nesunerimtų išgirdusi panašias kalbas. Nors... jos „juodi dalykai“ todėl ir buvo juodi, kad iš tiesų niekas realiais įrodymais  negalėjo susieti mano nusilpimo ir jos pačios.
Ritos metodai buvo nuostabiai švarūs. Mirčiau – gydytojas tik pasakytų, jog galbūt silpna mano širdis kurią greičiausiai iš senelės paveldėjau. Sudiev sudiev, Meda. Štai ir visa tavo įkyri kova, tavo musės zirzimas aplink ausis...
Bekramtydama sulanksčiau plastikinę šakutę. Viena mano dalis troško nenuliūdinti Erikos ir paklausyti jos patarimo. Kita dalis reikalavo dar kartą pažvelgti savo nematomam priešui į akis. Tik ką su tuo priešu daryti – „kita dalis“ taip ir nepasakė. Ar užteks ignoruoti ją ir tiesiog skaityti geografijos knygą?

Kitą dieną Erika sulaikė mane prie bibliotekos durų, besiruošiančią pasiilsėti po biologijos, o vėliau traukti namo, nes daugiau pamokų man nebuvo.
- Eime, noriu tau kai ką parodyti, - pasakė ji ir nusivedė mane į savo klasę. Jos akys spindėjo kažkaip šelmiškai, nors jose dar tariausi išvydusi kruopelę nerimo.
- Prisimeni, klausei apie energijos siurbimą? – priminė man kelių dienų senumo temą, kai klasės duris kruopščiai užrakino. – Kaip ir sakiau, tai tamsūs dalykai. Bet aš sužinojau.
- Tu?!
- Tiesą sakant, teko perlipti per save, - lyg ir pasiteisino. – Neįsivaizduoju, kokia pikta turėčiau būti, kad galėčiau tai daryti kasdien. Bet Rita tai daro. Ji greičiausiai juodesnė už juodą po ta ramybės kauke... nežinau. Kad ir kaip ten būtų, aš noriu padėti tau apsisaugoti, todėl ir pasidomėjau TUO.  Ar tu šiandien po pamokų kur nors skubi?
Pasakiau, kad neskubu. O jeigu ir būčiau kur skubėjusi, po tokių naujienų galėjau viską palaidoti, lyg niekur nieko.
- Tu taip nori jai atkeršyti? – švelniai šypsodamasi paklausė Erika, nors jos akys buvo liūdnokos. - Vis dar galvoji, kaip jai krimstelėti į kulną?
- Ar aš tik į kulną tesugebėčiau įkąsti?
- Kas tave žino? - Erika šyptelėjo. - O štai Rita greičiausiai juodąją magiją išmano. Kažin, kuri iš judviejų pavojingesnė...
- Ką? – atvipo mano lūpa. – Ką ji išmano?
- Energijos atėmimas ir panašūs dalykai juodajai magijai priklauso – ten pat ir aš turėjau žvilgtelėti, kad ką nors suprasčiau. Čia pirmos pasimaišiusios bibliotekininkės nepaklausi, ar turi ji knygelę apie panašius dalykus. – Erika atsiduso ir atsisėdo, užmesdama koją ant kojos. Sėdėjo į mane kampu, pasukusi galvą, kad galėtų žiūrėti į akis. - Žinoma, tos magijos ten ne kažin kiek. Psichologija, ezoterika, čakrų valdymas. Jokių burtažodžių, jokių baisių dalykų iš kino filmų. Nors kai pati pajunti, neatrodo taip jau nekaltai.
Erika nervingai šyptelėjo, jos rankos pastebimai virpėjo. Ji pakėlė žvilgsnį nuo grindų į mane.
- Tai pradėsime?
- A? – atsitokėjau, - ką?
- Aš pulsiu, tu ginsiesi, - lakoniškai paaiškino Erika. – Geriau patogiai atsisėsk. Ir... prašau, nustok save kontroliuoti. Būk laisva.

---

Man buvo skaudu matyti ją tokią – didelėmis akimis, praradusiomis bet kokias emocijas. Tai buvo ta pati „molinė kaukė“, pavertusi Eriką į Ritą – tokią panašią, kad vos nesurikau iš siaubo, kai pirmąsyk išvydau. Iš linksmos, nuoširdžios Erikos, kurios nuotaiką galėjai pastebėti jos judesiuose, beliko šaltas, bejausmis padaras. Nebenorėjau net žinoti, KĄ reikia daryti, kad taip sugebėtum pasikeisti. Nenorėjau net įsivaizduoti, kad galėčiau pavirsti į tokią. Kad ir kokia gyva galėčiau būti, kad ir kiek jėgų įgauti...
O vėliau pajutau, kaip šalti, lipnūs siūlai apraizgo mane ir klasė aptemsta, lyg prasidėjus saulės užtemimui. Erikai pavyko. Apėmė nenumaldomas noras nusisukti, ėmė niežėti rankas, dilgčioti delnus, krūtinę užgulė sunkus „akmuo“.
Aukštai dusliai spragtelėjo, pažiro švelnus dulkių debesėlis. Virš Erikos, lubose atsirado nedidelis tinko įtrūkimas. Vienintelis kol kas. Mano kūnas jau dilgčiojo kaip reikiant, tačiau ignoravau. Žinojau, kad reikia paklusti, tačiau nebegalėjau ištverti – pašokau nuo kėdės ir prisiartinusi apkabinau padarą, mintyse maldaudama, kad Erika kuo greičiau taptų tokia, kokia buvo ir daugiau taip nebekartotų niekada. Ji krūptelėjo.
O aš pravirkau be balso, tik akimis...