3 dalis (Arbata)

Įdomus dalykas, ta mėtų arbata, geri ją karštą, o burnoje vis tiek lieka vėsus gaivumas. Tikriausiai buvau ištroškęs, nes arbatos puodelį išgėriau greičiau, nei norėjau užbaigti malonią pietų procedūrą. Norėjosi dar čia pasėdėti, kažko palaukti. Netikėjau, negalėjau patikėti, kad tuo viskas ir baigsis. Neįsivaizdavau savęs atsistojančio nuo šios sofkelės, paliekančio vaišių stalą, paskutinį kartą dėkojančio šeimininkei už nuostabius pietus ir visam laikui išeinančio iš šių namų, į kuriuos buvau taip netikėtai pakviestas. Nelaukiau tos minutės, bet žinojau, kad, ko gero, taip ir nutiks.   
  Viduje nenorėjau su tuo sutikti, tad pykau ant savęs, kad nesiimu jokių priemonių. Ot velnias, suskydau, kaip kokia merga, atsistosiu ir išeisiu neatsigręždamas, ne pirma ir ne paskutinė moteriškė mano kelyje. Ir aplamai, ko aš čia dūsauju, man juk tai nebūdinga.  Juk būdavo, prieini, pašnekini, jei patinka kokia, pavaišini vakariene, kokteiliuku, negailėdamas pagyrų ir meilių žodelių, suvystai mergužėlę, susuki jai galvą saldžiais pažadais apie amžiną meilę ir be jokio vargo turi su kuo praleisti naktį. Na o dabar? Kas man čia dabar atsitiko, nejau per tuos metus praradau merginimo įgūdžius, nejau praradau savo vyrišką žavesį, prieš kurį neatsilaikydavo merginos?
  - Jei norite, arbatos galiu dar atnešti, - nutraukdama mano mintis, sakytum pati nenorėdama, kad aš išeičiau ar paprasčiausiai iš mandagumo pasiūlė manoji šeimininkė.
  - Taip, - entuziastingai linktelėjau galvą, - būtų labai malonu iš jūsų pusės, - ir su plačia šypsena veide, ištiesiau į jos pusę tuščią puodelį.
 
  Net negalėjau pagalvoti, kad likimas man, kaip gelbėjimosi ratą, pasiūlys paprasčiausią puodelį aromatingos mėtų arbatos. Bet maloniausia buvo tai, kad aš vis dar lieku čia, tame pačiame kambaryje, kur pamaitintas buvo ne tik mano skrandis, bet buvo duota peno ir mano mintims, svajonėms. Kaip keista, žmogus, kol alkanas, galvoji tik apie tai, kaip čia greičiau prikimšti urzgiantį skrandį. Bet vos tik alkio nelieka, imi galvoti, jausti, kad nori dar kažko daugiau, kad yra dar kažkokių nepatenkintų troškimų, kad norisi žmogiškos šilumos, artumo.
 
  Ir štai, grįžta mano gelbėtoja. Ji eina lėtai, grakščiai siūbuodama klubais, rankoje laikydama beveik sklidiną puodelį man skirtos mėtų arbatos. 
  - Atsargiai, dar karšta, - pastato ant stalelio prieš mane garuojantį puodelį ir pati vėl atsisėda priešais.
 
  Gal todėl, kad senokai neturėjau tikros moters, kurios norėčiau ne vien vyriškai aistrai  patenkinti, bet ir dar kažkam daugiau, taip linko mano mintys link šios, miške sutiktos moteriškės. Mintyse aš su ja jau čia gyvenau, vaikščiojau ryte pusnuogis po dar tik bundantį sodą, rinkau obuolius ir nešiau jai, dar kvepiančius rasota žole, į lovą, mūsų lovą, kurioje naktimis mes nepasotinamai, mėgaudavomės vienas kitu.
 
  O ji sėdėjo prieš mane, šypsojosi rankoje laikydama obuolį. Tyloje neužpildytoje žodžių, bet beveik virpančioje nuo minčių, reikėjo kažko, kažkokio įvykio, kažkokio lūžio, kas galėtų pakeisti, pasukti viską reikiama linkme.
  Arbata tikrai buvo karšta, tad pakėlęs puodelį prie lūpų vėl jį pastačiau ant stalelio.
  - Tikrai karšta, - nuskambėjo tyloje mano žodžiai.
  - O jūs, kol pravės, paimkite obuolį, - kaip kokia Ieva Adomą Rojaus sode gundė mane mano moteriškė.
  - Gal vertėtų apsidairyti, ar kur netoliese nesimato žalčio, - pajuokavau partęsdamas savo mintis.
  Mano užuominą supratusi ji garsiai nusijuokė. Pirmą kartą išgirdau jos juoką.
  - Taip, taip, apsidairykit, miškas nepertoliausiai, galėjo čia koks vienas nepastebėtas ir įšliaužti, - lyg dviprasmiškai pasakė ir pati atsikando obuolio.
  Nejaukios tylos kaip nebūta. Buvau sotus, tiesio įdarytas blynais, tad obuoliui vietos tikrai nebebuvo, nebent šlakeliui arbatos.
  - Aš geriau pažiūrėsiu, kaip jūs valgysite obuolį, o pats gurkštelėsiu gurkšnelį kitą arbatos, - pasakiau siekdamas puodelio ir žiūrėdamas į ją. Patogiai atsilošęs stebėjau, kaip ji praveria lūpas, prasižioja, pasitikdama obuolį. Šis nekaltas vaizdas mane taip stipriai sujaudino, kad tai pajaučiau visu savo kūnu, išsiilgusiu moteriškų glamonių. O mano ranka, pakėlusi arbatos puodelį taip ir sustojo užmiršusi kur link keliavo. Tik supratęs tai, priglaudžiau storą, apvalų, maloniai šiltą molinio puodelio kraštą prie bučinių ištroškusių lūpų, gurkštelėjau kvapnaus karšto gėrimo. Jaučiau, kaip jis savo karščiu nutvilko gerklę ir šilumos banga užliedamas visą kūną leidžiasi žemyn. Iš malonumo net prisimerkiau, mėgavausi ta saldžia jaudulio akimirka.

  - Oh, - sudejavau, staigiai palinkdamas į priekį nuo netikėtai kažko nukritusio tiesiai į mano sujaudintą tarpkojį. Smūgis buvo daugiau netikėtas nei stiprus. Kažkas nukrito, subildėjo ir juodas padaras cypdamas spruko iš kambario. O aš pajutau tvilkantį karštį, bet jau iš išorės užliejantį mane.
  – Kas čia per velnias? – bandydamas pirštais atitraukti nuo kūno prilipusius karštus, mėtomis kvepiančius marškinius žvelgiau į šlapią kelnių klyną.
  – Tai ne velnias, tai Bagira, mano katė. Kaip jūs, ar nenusiplikėte? – susijaudinusi, ji prišoko prie manęs ir padėjo išsivaduoti iš deginančio marškinių glėbio.
  – Nežinau, gal ir ne, - atsakiau nenorėdamas pasirodyti nekantriu, bet vis dar jausdamas karščiu tvinksinčią odą.
  – Jūs ir kelnes nusimaukit, nesikuklinkit, maukitės greičiau ir eikit į vonią, aš tuojau iš šaldytuvo atnešiu šaltalankių aliejų, patepsiu juo, kad pūslės neiškiltų, - paragino dar dvejojantį mane, o pati nulėkė į virtuvę.

  Viena ranka numesdamas ant grindų šlapius marškinius, kita bandydamas atsagstyti šlapią džinsų klyną, ėjau į man jau pažįstama vonią, bandydamas negalvoti apie blogiausia, ką man galėjo iškrėsti likimas.