krentantys...

2009 09 12

Prasčiausiai kada parašyta knyga –
Žmogus. Trupinys balos saujoje.
Nepasidalintas sausainis, kurį suvalgė
Slapta. Viskas prasideda
Nuo pirmos gairės.
Viskas... net žvilgsnis.

Sulipusiomis plunksnomis,
Visas peršlapęs po liūčių
Mamoje. Ateina tam,
Kad riektų dangų gabalais,
Kad taptų beribės erdvės
Valdovu. Jums kyla klausymas
Kas tai? ... tai
              ... tai Tu
                      Aš
                      Mes ir visa
Prabėgomis nugyventa kasdienybė
It monolitas riogsanti kryžkelėje,
Kurioje jis visiškai bevertis.

Senučiukė iš vežimėlio traukia
Mažas dėžutes su kriaušėmis.
Dėlioja ir dairosi, kad koks
Netikša nenukniauktų paskutinio
Jai likusio turto. Jis jai vis dar
Atsiduoda jos vaiko kvapu,
Jos prabėgusios jaunystės kvapu,
Tylomis didžiuojasi savo
Buvusiu, bet nelikusiu nei kvapo
Nuodėmingumu...

Palaukės gale žaibuoja.

Lyja.

Sninga.

Visi su į kitą pusę išlenktais skėčiais
Eina besijuokdami iš krintančių paukščių.
Kol kas nenutuokia, jog visi ir esame
Krentantys...