Trepsi žirgo kanopulės

*****
        (...) Pagaliau, regis, Vidinis atkuto, suvokęs, kad gal nereikia taip atlapoti širdį ir sielą, kuomet į ją žiūri kitas žmogus. Ir net nesvarbu, kad jis labai savas. Po trumpo jo pasikalbėjimo su ponu Mundžiu, nesunkiai suvokiau, kad jie pažįstami ir net pradėjau įtarti, kad baliono kelionė iš Šklėrių sodžiaus į Kryžiokus - ne be jųdviejų sutarimo. Tačiau atėjo ta minutėlė, kuomet:
    - Atleiskite, ponai. – ko ne vaikiškai nusišviesdamas šypsena prabilo Vidinis. – Per visą gyvenimą neišmokau nesijaudinti ir nemylėti praeities. Beje, kai pasakau apie praeitį, dažnas mane neprotingu vadina. Tačiau man svarbiau pasakyti, ką aš manau, negu ką mano apie mane kiti. O va šioje praeityje, - paglostė Vidinis smuiko formos futliarą, - mudu su vežėju praleidome prasmingiausią savo gyvenimo laiką.  Bent aš įsitikinęs, kad prasmingesnių metų nebuvo O ar bus? Matyt, kad mums su Pranucu to jau tikėtis nereikia.
      Ant palangės gan triukšmingai nutūpė varnas Golius ir, padėjęs iš snapo blakę Gražuolę, kranktėlėjo:
      -Ir varrnas,  ir varrnas turi savo prrotą, prrotą. 
      - Žinoma, Goliau. Argi kas ginčija? - pasakiau. Ir žiūrėdamas blakės pusėn: - Tik nereikia užmiršti, kad tą geriausią metą karietoje praleidome ne tik su Vidiniu.
    - Ark! Ark! - vėl Golius.
    - Irgi esi teisus: darbą dirbdamas nežiūrėk kur varnos lekioja, - pritarė Goliui Vidinis ir, paglostydamas smuiko formos dėklą, tiesė jį man, kalbėdamas: - Laikas, laikas. Regis, visi esame vietoje ir užmirštų nėra. - Tačiau priimti iš Vidinio dėklą su joje sudėta Pasostės erdvę, jau nekilo rankos. Jos nukrito, apsunko it pripiltos švino ir reikėjo kažką daryt taip lyg seniai sugalvota. Ir aš, ir Vidinis, taip pat ir Gražuolė su Šventąja neabejojome, kad dėklo atidarymo ceremonialą protingiausia atlikti už lentų pertvaros, šiauriniame departamento gale, kur pakabintas arkangelo Mykolo padovanotas paveikslas ir sudėlioti ilgi senovės suolai ir sunkūs stalai, su kuriais, anot Griškabūdžio poeto, Lietuva gyveno.
    - Neskubink, Vidini, - atsargiai stūmiau nuo savęs futliarą, - suprantu, ką darai ir kodėl taip darai, bet mano scenarijus kitoks. Negerai, kuomet  nepasitarę išeiname padaryti to paties darbo.
    - Nepyk, Pranuci. Esu truputį prasikaltęs. Bet jau kitaip nebus. Dabar svarbiausia, kad Pasostės erdvė yra su mumis Kryžiokuose, - tarė Vidinis ir jau Mundžiui, - Labai dėkingas tau, senas partizane, už paslaugą. Patikėk, Mundi, neužmiršiu, kol gyvas.
    - Kai įmanoma, tai ne sunku. Balionas tokias erdves kelia lengviau negu liežuvis gerą žodį, -
nesididžiavo Mundis.
    - Galbūt, bet reikia balioną turėti.
    - Girdėjau, kaip štai ponas Mundis klausė Goliaus ir Gražuolės, kas kalbą sakys. Supratau, kad oratorių sąraše manęs nėra. O gaila!  Net ceremonialo scenarijų turiu parengęs, - nepaisiau, ką kalbu, bet žinodamas, jog šitaip reikia, kad prie Pasostės erdvės arčiausiai būtų Vidinis. – Eime, ponai, - pakviečiau, praskleisdamas durų užuolaidą į šiaurinį Pastogės galą. Ir tuo metu atsitiko tai, ko niekas negalėjom laukti.
    - Y- ha- ha! Y-ha-ha! - sužvengė paveiksle nupieštas karietos žirgas. Ir toks netikėtumas visus pašokdino taip, kad kurį laiką neturėjome po kojomis grindų. O kai  pajautėme jas suradę,  tai ir vėl y-ha-ha! y- ha-ha! Tik atrodė, kad dabar žvengia Vidinis,  laikęs karietos Pasostės erdvę. Golius, klestelėjęs sparnais, pasiėmė blakę Gražuolę ir pakibo palubėje, kuri juodame varno snape žaižaravo įvairiomis spalvomis, bet, matyt, blogiausiai pasijuto ponas Mundis, keistu galvos apdangalu saugojęs klausą nuo pernelyg didelio girdėjimo. Netikėtai sužvengęs žirgas ir jo žvengimo rezonansas (sakyčiau, aidas) Vidinio  laikomoje Pasostės erdvėje visiems  mums lyg perkūno trenksmas iš giedro dangaus. Bet akimirka, kita... ir tai jau praeitis, o iš nukritusios smuiko formos dėklo liejosi, plėtėsi, augo, bangavo senos karietos Pasostės erdvė. Miela, graži, pažįstama, laukiama ir iki ašarų graudi. Su ją, regis, vėl ėjome į pasaką, į jaunystę, į tas dienas, kuomet jau pirma kelione išvažiavome į praeitį, tikėdami surasti ten būtų - nebūtų dalykų, bet labiausia - Žmogaus  žmogaus. Pastogės erdvė išsiplėtė ir dabar jį  buvo tokia, kokia nupiešta paveiksle. Viskas natūralu, iškritę iš dailės į realybę. Ir atrodė, kad toks peizažas atgal į piešinį  nesurenkamas, kaip ir išplitusi iš smuiko formos futliaro erdvė. Atrodė, kad net dabar nėra, yra tada.
      - Viskas, ponai, ką matote, labai normalu. Ne joks stebuklas. O tik tai, kas jau buvo. Tai atsiminimas ne smegenimis, o būtimi. Ir, patikėkite, nieko daugiau neįvyko, ko mes dar nežinotume.
      Bet kieno ta balsas? Kas kalba? Negi, Gražuole, tu?
    - Varškė! Varškė! - kranktėlėjo varnas, o žirgas Ygaga šuoliavo aplink karietą. Jau reikėjo suklusti - o kur dingo Pastogės departamentas? Kaip reikės sugrįžti namo? Bet tai tik akimirksnio momentas. Daug ar mačai prie Vieneto pridėsi, jis būtinai išlieka. Tačiau jei pridedi daug, jis pasidaro labai mažytis, tiesiog nepastebimas. Būtent taip tą valandą valandėlę atsitiko ir su Pastogės departamentu Kryžiokuose. O karieta nebuvo tuščia. Nelauktai atsidarė durys ir iš jos išėjęs:
    - Sveiki gyvi. Ne, ne. Aš ne apie tai, ar lauke šilta, ar saulėta. Aš apie tai, kad jūs vėl su karieta. Ta, pirmąja, vadinta „Džene“. Vien dėl to žmogus stengiasi būti guvus ir sveikas. Žodžiu, ačiū, kad sunkiai, kantriai laukėte.
    - Y-ha-ha! y-ha-ha-ha! - sužvengė žirgas Ygaga.
      - Palauk, dabar aš kalbu, -pasakė Ygagai, žmogus. Ir vėl mums: - Gal užmiršote, gal ne, bet nemažai dainų „ Dženę“ lydėjo visais jos keliais. Tačiau net ir pelėdai vienas jos vaikas būna gražesnis už kitus. Tai gal, sakau, pabandome nuo jo, a? Nuo gražiausios? – klausdamas kalbėjo žmogus ir pašaukė: - Vidini, Pranuci, kiti ir visi, kas atsimenate...
    Na, ir nuvilnijo, nuskambėjo, nuaidėjo iki dangaus, lig Dievo, net iki pragaro ir Šėtono, kad ir ten būtų šviesiau
        Stebis, stebis nemunėliai -
        Kas gi čia yra?
        Trepsi žirgo kanopulės,
        Girgžda karieta.
              Oi, parvešim  šimtą metų
              Mūs šalelės mylimos,
              Šimtą metų, šimtą metų -
              Visą amžių Lietuvos...

(Iš „Kryžiokų vasaros“)