Trys dienos Anastazijui (trečdale)

Prisiminusi tetulytės įspėjimą, Ona ilgai negalvojo. Kraupiai užrikusi, išspyrė Matą iš lovos, o pati patalais prisidengė.
- Tau kas dabar įkando?! – nesuprato šis, užpakalį kasydamasis.
- Nesiartink, dūšia nelaboji! – gūžėsi kampan Ona, į savo vyrą baltakiuodama. – Mano Matukas visai bučiuot nemoka! Kiekvieną kartą įkanda! O tu bučiuoji kaip... kaip...
- Kad bučiuoti išmokau, tai jau iš lovos spirti reikia?!
- O kur tu jau taip išmokti suspėjai? – graibė sijonus Ona, apsivilkti ketindama. – Dar užvakar vakare man krimstelėjai.
Drebančiomis rankomis niekaip apsirengti nepataikė patalais apsivertusi.
- Onut, na tu baik savo niekus, - žengė artyn Matas, žmoną apkabint pasiruošęs, bet ši išsisuko ir prie lango pasitraukė, sijonus maudamasi.
- Ką sutikai auksą kasdamas? – paklausė piktai. – Kam savo dūšią pažadėjai? Bene velnys tave pasitiko? Kaulinis diedas gal? Bučiuoti išmokino? Atsakyk!
- Šitą susitiko, - sugrumėjo staiga Matas, skūrą išversdamas.

Onai net kojas pakirto, kai jos Matukas nelauktai padžiūvo, pabalo, pailgėjo iki lubų ir į šonus rankas išskėtė, ketindamas ją griebti. Nesitikėjo Ona, oi nesitikėjo, kad ne Matas pakeistas į namus grįžo, o pats nelabasis vietoje jo atsikraustė.
- Anastazijus?! – sukvykė, geltonus taškus juodose akyse pažinusi.
- Ateik čia! – sumaskatavo Pinčius, pasilenkdamas mergos per stalą. – Tuoj mes vaikų padarysim, nespėsi iš po kopūsto traukti!
Bet pagriebti nepasiekė. Kaip ir anyta nujautė – Ona pakankamai smarki buvo. Beveik negalvodama metė drapanas žemėn, kiaulės pūslę lange suplėšė ir nuoga į kiemą iššoko.
Anastazijus, žinoma, išsirabždino paskui ją, liežuviu orą plakdamas, visokias nešvankybes tauzydamas. Triukšmaudami abu pasileido per Užekšnius, visus kaimynus pažadindami.  Pinčius buvo greitas kaip vėjas, tačiau nepagalvojo, kad pagautą mergą dar ir nulaikyti prireiks smarkumo. Kai pričiupta Ona atkando rankos gabalą, jis užkaukė kraupiu balsu, net šunys uodegas pabruko, kurie tik išgirdo. Paleidęs mergą puolė ranką supti, o ši padus pasipustė.
- Mamyt, duris daryk! – klykė Ona, prie savo tėvų namų atbėgusi. Visai netoli ir apkandžiotas Pinčius pasirodė - supykęs baisiausiai, akimis žibindamas ir nagus tiesdamas, kad tik pagriebt. Bet nesuspėjo – motina greičiau dukrą vidun įsitempė, o tėvas duris neregėto dydžio skląsčiu užrėmė. Tuo tarpu brolis peilį nusičiupo ir kautis pasiruošė.
- Bene Matuką bus kas apsėdęs? – sudejavo motina Rubežienė, drebančias duris stebėdama. Įsupusi Oną į savo plačią skarą, ji susyk melstis pradėjo.
- Ne Matukas ten, mamyt, - verkė Ona. – Čia nelabasis, kažkokis tai Pinčius Anastazijus. Norėjo vaikų man padaryti, bet išsidavė. Tpfu!..
- O tai pats Matukas tada kur?
- Perkūnas jį žino, mam. Gal jau ir gyvo nebėra?

Moterys verkė ir Perkūnui meldėsi, vyrai duris saugojo, o Pinčius lauke trobos tvirtumą bandė, tai duris, tai langines lauždamas, tai šiaudus nuo stogo knisdamas. Tačiau troba tvirtai suręsta buvo, ne vieną audrą regėjusi. Baudėsi jis Oną ir žodžiu išvilioti, aukso kalnus siūlydamas, tačiau niekas jo neklausė. Net kaimynai nedrįso artintis padėti apgultį atlaikyti.

Pradingo jis dar prieš gaidžiams nugiedant, kartu ir aukso maišą išsinešdamas.

---

„Kipšai nematė to maišo“ – galvojo galvą pametusi Ona, susirūpinusi savo tikrojo vyrelio dingimu. Nežinojo ji, ar šis pradingo prieš vestuves, ar jau po to, tai ir tėvukai nelabai žinojo, kokią čia santuoką žynys palaimino.
Galop visi nusprendė, kad vestuvėse tikrasis Matas buvo, o jau po to jį nelabasis Anastazijus pagriebė. Kaip, kur ir kam – niekas nesuprato. Netgi nelabai nutuokė, kas per vienas tas Anastazijus ir kaip su juo kovoti. Prieš Rugių Bobą – prašom, yra būdų. Juos jau Baudžius senokai išbandęs, tačiau šis blogis buvo visiškai naujas ir nežinomas.
Užekšniečiai visas pakampes išnaršė, pakavoto Mato besidairydami, tačiau šis lyg skradžiai prasmego.
- Na viskas, Onut, - guodė jauną našlę kaimelio senoliai. – Pradingo tai pradingo. Ėgi ne taip jau maža čia bernų tinkamų, susirasi kitą...
- Eikit jūs, diedai, šėko pjaut! – šėlo supykusi Ona, vyrą apraudodama.
O pati nerimo, į dangų dairydamasi. Prisiminė Anastazijaus žodžius apie tris pažadėtas naktis. Tik nežinojo, kam jos buvo pažadėtos – jai ar klastingam Pinčiui?..
- Reikia prie akmens pažiūrėti, - nusprendė. – Ten aš nelabąjį susitikau, tai galbūt ten ir Matą paslėpė nuo manęs!
- A nuo proto nušokai? – išsigando motina. – Taigi ten dar galą gausi, dukra! Maža tau nakties buvo? Visas kaimas kuždasi apie tai, kaip plika basa po laukus lakstei...
- Jeigu ten mano Matukas, tai eisiu! – pasišiaušė Ona. – Pasiimsiu stipriausius kaimo vyrus, atmušim kaulus bet kokiems Pinčiams.

Kaip tarė, taip padarė – nespėjo saulė vakarop pasukti, o ji, dvylikos bernų, šakėmis ginkluotų lydima, nusibeldė prie šaknimis apraizgyto akmens.

Aikštelėje niekas nepasikeitė po jos paskutinio apsilankymo. Tas pats akmuo, iš žemių išlindęs, tie patys kviečiai aplinkui sužėlę. Jokios gyvos dvasios. Net paukščiai čia nerūpestingai giedojo, į įsibrovėlius dėmesio nekreipdami.
Bernai gausiai prakaitavo, neramiai šakes tvirtuose delnuose maigydami.
- Nieko nėr, Onute, - pastebėjo pats stambiausias iš jų. – Gal dabar jau einam namo?..

Atsklidus inkštimui iš krūmų, jie kaip vienas stryktelėjo ir šakes atkišo. Ona, nieko nelaukdama ir neklausydama baimingų „palauk, durna boba! “, puolė sklaidyti šakas.
- Matukas! – sukvykė džiaugsmingai.
- A tikrai? – prisimerkė vienas iš dvylikos. – O gal čia tas pats Pinčius, skūrą išvertęs? Persmeikim ir pažiūrėkim, kas bus...
- Jis surištas, šiaučiau tu! Čia mano vyrelis! Jis ir ne kas nors kitas!
- Jeigu surištas – tai gerai, - nusileido šakėmis ginkluotas bernas, o pats patyliukais galvojo, kad būtų visai neblogai pasmeigti tą Matą, o vėliau pačiam Oną suvilioti. Juk merga pati gražiausia jam atrodė.

Matas, visas subraižytas ir mėlynėmis papuoštas, gulėjo krūmuose pamestas, šakelėmis prie žemės pripančiotas taip, kad net cyptelėti negalėjo. Kai jį atrišo, jis net snargliuotis iš laimės pradėjo. Ir Onai į lūpą krimstelėjo, kaip senais gerais laikais.
- Ir kaip tu čia atsidūrei? – su ašaromis juokėsi Ona, jam veidą glostydama iš didelės meilės.
Matas, tiesą sakant, pats nelabai ką prisiminė. Jis sukišo rankas į liepsnojantį auksą, o jau kitą akimirką į jį pažvelgė klastingos akys ir už gerklės nučiupo rankos, iš mauro išlindusios. Toliau – tik tamsa ir krūmų kvapas.
- Tai tavęs net vestuvėse nebuvo? – susirūpino Ona.
- Kokiose vestuvėse? Kas vedė?... – Matas jau būtų rėkęs, bet ji laiku žolės jam tarp dantų prikišo.
- Ša, tyliai! – pažvairavo į dvyliką drūtų bernų Ona. – Viskas aišku, Matuk. Pasikalbėsma, kai sugrįšim namo, pas uošvius. O tu kol kas tylėk ir akis vartyk. Jeigu kas apie vestuves klaus – sakyk, kad prisimeni tik iki vidurnakčio. Ir daugiau nieko. Ar supratai?
- O kas ten iki vidurnakčio bu...
Bet Ona jam prigrasino, kad daugiau nieko neklausinėtų, antraip dantis jam išmuš pagaliu. Kai abu išsikrapštė iš krūmo, Matukas - kaip ir prigrasintas buvo - tik akis vartė ir sutrenkta galva skundėsi. Onos bijojosi.
O ši nerimavo, kad nereikėtų antrų vestuvių kelti. Jau pirmas balius Pinčiui gerokai kainavo. Kas būtų dabar, kai net jo maišo nebėra?..

Vakare, kai jiedu su palyda parsigavo namo, ji jam viską smulkiai papasakojo – kaip viskas buvo ir kaip viskas turi būti.

---

Vakare, kai saulutė beveik pasiekė žemę, vienui viena Marta pagaliau prisikapstė prie pelkės girioje, kur turėjo auksas liepsnoti.
Bet pelkė neliepsnojo, tuščia ir nyki atrodė žibinto šviesoje. Aplinkui tik šernai knarkė, varnos kažkur aukštai kranksėjo ir mauras po kojomis burbuliavo. Jokios, net ir švenčiausios dūšelės nesimatė. Viskas, ką Marta surado, buvo Mato paliktas kastuvas.
Pastovėjusi, ant plūduriuojančio kupsto pasvyravusi, Marta jau atgal eiti susirengė, kai staiga nesuprantamus žodžius išgirdo:
- Mmmhmm mhmmhhhmmm, mhmmffff...
- Kas čia? – apsidairė Marta, kirvuku užsimodama.
- Hmmmmffff... – atsakė jai iš už storo medžio.
Marta pastebėjo, kad medis virve apvyniotas ir dar mazgas didžiulis surištas.
Ji atsargiai apėjo medį ir žioptelėjo:
- Matai!
- Mhumf… - pasisveikino šis, kamšalą burnoje kramtydamas. Buvo raudonas lyg burokas, pasišiaušęs ir baisiai uodų apkandžiotas.
„Virves greičiau kirsk, boba! ” – galvojo jis, į kirvuką žiūrėdamas.
Tačiau Marta tik burną jam atrišo.
- Greičiau! – ėmė maldauti bernas. – Man visur uodai kanda! Visur niežti, pasikasyt reikia...
- Palauk, pirma pasikalbėsima, - griežtai nuramino jį Marta. – Iš kur man žinoti, kad tu ne kipšas kokis?
- Bet čia aš, Matas! – suriko jis baisiu balsu per visą girią. Aidas nusklido į visas puses.
Žinoma, jo neišgirdo joks pašalinis žmogus. Išskyrus šernus, vilkus ir bekranksinčias varnas. Tuo giria ir buvo žavi.
- Vienas Matas vakar naktį mūsų Oną jau vedė ir šokius su ja šoko, - piktai pasakė Marta. – O po to vaikėsi ją nuogą po visą kaimą, skūrą išvertęs. Todėl mes pasikalbėsim, Matuk. Ir jau geriau kalbėk kaip užsuktas, o tai guzą gausi.
---

Sukišęs rankas iki alkūnių į maurą, jis ieškojo lobio, tokia keista ugnimi liepsnojančio. Nei karšta buvo, nei svilo kas nors. Tik uodai įkyriai zyzė, geros vietos ieškodami.
„Ir kodėl kanda kaip tik ten, kur pasiekti sunku? “ – mąstė Matas, klausydamasis smarkiai plakančios širdies.
Galop užčiuopė kažkokį kietą daiktą, lyg ir dėžės paviršių. Apsidžiaugęs vos iki kaklo nepaniro, stengdamasis pasiekti ir ištraukti. Dėžė, dargi po maurais pakišta, sunki atrodė beprotiškai, tačiau berno troškimas praturtėti buvo dar didesnis.
Išsipurvino visas, dumble išsivoliojo, juodas kaip anglis patapo, kol dėžę vienu galu į paviršių ištraukė. Sena tai buvo dėžė, niekas net nežinojo, kas ir kodėl čia tą lobį pametė. Galbūt tai paties Velnio turtai buvo, tačiau pats šeimininkas nepasirodė, kad pabartų Matą ir dėžę kuo giliau nukištų.

Galop, kai jau dėžė gulėjo ant tvirtai stovinčio kupsto, jis kastuvu atlupo apkaustus, dangtį pastūmė ir žibintą kuo arčiau prikišo.
Taip, ten buvo auksas. Tiek aukso, kad Matui net rankos ėmė drebėti, o šviesa aplinkui šoko į taktą, kartu su šešėliais. Ten buvo ir pinigų, ir papuošalų ir šiaip visokių brangakmenių, kokių niekas Užekšniuose net iš tolo neregėjo.
Ir visa tai jo vieno!
- Gerumėlis, - sudejavo Matas, negalėdamas pajudėti iš didelės laimės.
- Taip, gerumėlis, - pritarė jam kažkas iš dešinės kraupiu balsu.
Matas pažvelgė tenai pašiurpęs ir susidūrė su juodomis akimis, su gelsvai švytinčiais taškeliais tų juodumų viduriuose...

---

- Juodos akys, geltoni taškučiai? – perklausė suglumusi Marta. – Ėėė...
- Kas yra? – muistėsi pririštas Matas. – Jis tada puolė mane ir prie medžio privyniojo, uodams paliko! O tu mane atriši kada nors? Prašau, Martut...
- Juodos akys, geltoni taškučiai... – murmėjo Marta. – Kažkur jau mačiau. Ką sakei?.. A, taip, tuoj atrišiu. Bet žiūrėk man, Matuk, neatsilik nė per žingsnį! Dabar mes trauksime į smuklę.
- O ne į kaimą? Ne Onos gelbėti?
- O kuo jai pagelbėsi, šiaudine galva tu... Pirma reikia smuklininką pakalbinti, jis su Rugių Boba kariavo, patirties turi. Na, neatsilik!

---

Vėl visi kaime apsidžiaugė, pražuvėlį išvydę. Po to, kai Matas su Ona vieni du pabuvo, pasiburkavo, tada ir kiti baisią jaunikio istoriją sužinojo.
Atseit, Matuką po vidurnakčio bloga ranka nučiupo ir į girią nusitempė, o Pinčius, juo pavirtęs, maiše prie savo aukso pasislėpė, ketindamas Oną pakedenti, vaikų jai po kopūstais padėti. Niekas net nenumanė, kas čia per vaikai būt buvę. Todėl tik Perkūną garbino, kad viskas gerai baigėsi.

Tik uošvis  gailėjo, kad Mato auksas prapuolė. Dabar žentas buvo toks pat vargšas, kaip ir anksčiau.

Nakčiai atėjus, Ona kiek nerami pasidarė, bet įsitikinusi, kad Matukas bučiuotis taip gerai nebemoka, nusiramino ir nusprendė, kad trečia naktis visgi turi būti jų. Jeigu Pinčius pamelavo – nieko nenutiks. O jeigu ir nepamelavo – tai tada tikrai tai jos paskutinė naktelė, kada vaikai po kopūstais kišami...
Tik Matas kažko į lovą ne itin norėjo su ja gultis. Kažko kasėsi ir į langą žvairavo.
- Kas yra, Matuk? – rūpinosi jauna žmonelė, pagalvius kedendama. – Bene jau manęs nebenori, kad toks pasimetęs?
- Tai kad aš net nežinojau, kad lovoje vaikai daromi, - kasėsi šis. – Maniau, tvarte ant šieno...
- O tu jauti baužas, koks gi skirtumas? – nerimo Ona. – Galim nors ir į kupetą sušokti, jeigu jau tau lova nepatinka.
- Reikia ant šieno, - palinksėjo susimąstęs Matas. – Kaipgi kitaip? Į tvartelį reikia, va...

Atsidususi Ona išsitempė jį pro duris, kol šis šieno kupetos neužsinorėjo. Šienas jau suvežtas buvo, kupetų nė su žiburiu nerastum. O sukrauti tokią – trijų dienų darbas. Tiek laiko Ona neturėjo.
Tvarte tamsu buvo, bet ji šviesos ir neieškojo. Pernai vienas tvartas degė, kai Pabalių Stasė su savo Simučiu sugalvojo ten žibintus nusinešt. Kam dusyk kvailystę kartoti? Jai ir Mato užteko su visom jo keistenybėm.

Patamsyje abu kikendami ėmė drapanas į šalis mėtyti, murkt kaip katinai morčiaus metu. Onai ir gerai, ir blogai atrodė – šienas pasturgalį dūrė, tačiau Matas vis dėl to šalia – ar gali būt geriau? Žinoma, gali, bet iki to gerumo teks palaukti, kol žiema ateis – ant šieno tada per šalta bus, o lovoje – kaip tik.
- Ramiau, Matuk... - ramino jį, kuris net normaliai pabučiuot neįkandęs nesugebėdavo. – Tu tik švelniau ir viskas gerai bus.
- Būsiu švelnus, - žadėjo Matas. – Būsiu, Onut. Trečią naktį jau tikrai nesusimausiu.
Ir vėl švelniai bandė, bet tik truputį švelniau išėjo. Kai jau norėjo užsilipt, Ona staiga atsitokėjo.
- Trečią naktį? – paklausė merga, jausdama šiurpstančią nugarą. – Kas per trečia naktis, Matuk?
Bet atsakymo taip ir nesulaukė. Matas staiga sustingo, ją apsižergęs. Tamsoje ji nieko nematė, tik jautė berno šilumą.
- Tik nesakyk, kad tu...
Staiga aiškiai pajuto, kaip vyrelio oda ėmė sausėti, lyg kokia medžio žievė pasidarė. Kūnas tarsi paaugo, o iš viršaus du geltoni žiburėliai įsispoksojo. Ir juoką išgirdo pažįstamą. Prisiminė, kaip panašus ją per kaimą lydėjo, laukais gindamas.

- Pinčiau! – sužviegė Ona, kojas virš savęs pariesdama ir spirti pasiruošdama, - na dabar aš tau ne tik ranką, bet ir ką nors kitą atkąsiu!
- Ateik čia! – sučiupo ją nagai už gerklės. – Nieko tu dabar neatkąsi, dabar mes vaikus po kopūū-ūūū!... – Pinčius staugė, nes Ona jam ne tik spyrė, bet ir nagais apakėjo, visą pyktį ir siaubą išleisdama. Gynėsi kaip katė, į kampą įsprausta. Šienu svaidėsi, kojomis spardėsi, o jau dvi dienas nekarpytais nagais taikėsi tuos geltonus taškus iškabinti, tik kad nepasiekė.
Tik staiga išgirdo Pinčių murmantį kažką, beburiantį ją. Net sukrutėti nespėjo, kai šienas aplink ją į virves susivijo ir supančiojo kaip kokį veršį. Nei mazgo, nei pradžios, nei pabaigos. Ir stiprios virvės pasirodė beesančios – kad ir kaip muistėsi, nė šiaudelio nepertraukė.
- Fui, karinga merga, - spjaudėsi Anastazijus. – Bet jau viskas gerai, Onut, dabar viskas gerai! Pasiridenk štai čia, patogiau bus... Ką, pasirident negali? Nieko, aš ir pats tave paridensiu. O tu Perkūnėli, galėjau ir anksčiau surišti. Na ir spyrė bjaurybė, tikra laumė, prisiekiu...
Ona tik inkštė, šiaudus kramtydama. Buvo jau beveik pergraužusi, dantis visgi aštrius turėjo. O Anastazijus ją patogiai pasidėjo, murmėdamas visokias nešvankybes ir nugarą sausa ranka glostydamas.

Staiga sugirgždėjo tvarto durys, suspindo žibinto šviesa, Pinčius vos suspėjo burną mergai užimti, kad ši nesužviegtų.
Pamatė, kaip kažkieno ranka žibintą pro duris įkišo, ant žemės padėjo. Tada pradingo ir po akimirkos vėl pasirodė, kažką laikydama. Tai buvo dubuo. Ranka padėjo dubenį ant žemės, prie žibinto ir išnyko.
Ore pasklido dvokas, nuo kurio net Oną supykino. O jau ką bekalbėti apie Pinčių. Jo nosis vos ne dvigubai išsiplėtė, šiltą rugių raugą atpažinusi. Ona pajuto, kaip nelabasis dreba už jo nugaros, negalėdamas susivaldyti. Ji pati tik kartą tą dvoką uodė, pažino, kam jis buvo skirtas.
Bet juk ne Pinčiui! Ne, juk ne su juo smuklininkas Baudžius kariavo, kuomet šitą marmalą virė...

Staugdamas Anastazijus metė Oną ir nulėkė nuo šieno, banguodamas visu kūnu, nebegalėdamas išsilaikyti savo ankstesniame pavidale. Raugas jam pasirodė daug sykių mielesnis, negu nuoga ir dar supančiota merga.
Kai Ona pagaliau pergraužė virves ir atsisuko pasižiūrėti, ją net nupurtė.
- Rugių Boba?!
Bet Rugių boba jai nieko neatsakė, po viralą taškydamasi.  Pažiūrėti paprasta jauna moteris atrodė, tik plaukai lyg lankstūs rugiai, oda balta, akys juodos su geltonais taškeliais. Dabar jau nieko aplik save nematė. Net kai Marta su vyrais vidun įslinko, tinklą pasiruošę, ji neatsisuko pasižiūrėti. Taip ją ir supakavo, apkvaitusią nuo ruginio raugo.

Tinklą ant sijos pakabino, o tada ir viralą atėmė.
Rugių Boba kurį laiką nieko nesuprato, tada atsitokėjo ir drebėti pradėjo. Mat vyrai spragilus pasiruošė, ketindami ją užpliumpinti.
- Pasigailėkit! – suriko graudžiai.
- Tuoj mes tavęs pasigailėsma...
- Ne, rimtai pasigailėkit! Onut, na pasakyk jiems, netylėk!
- Užpliumpinkit tą bjaurastį! – pasakė Ona, rūbus rengdamasi. – Ir kokio bieso tau manęs prisireikė? Kodėl ne vyrus į lovą tempei, paleistuve tu?!
- O ką man daryti su tais vyrais, jeigu aš vaiko negaliu turėti? – apsiašarojo Rugių Boba. – Jau kelis šimtus metų viena gyvenu, visi kiti maniškiai pasitraukė. Bandžiau  su smuklininku Baudžiumi praeitą rugiapjūtę, bet jis mane irgi perprato, užmušti bandė. O man ko? Tik vaiko reikėjo!
Vyrai pasikasė pakaušius, į nuogą Rugių Bobą spoksodami ir jau nebežinodami, pliumpinti ją ar dar palaukti.
- Negaliu aš nuo vyro vaikų turėt, - verkė laukų dvasia, - tai pagalvojau, kad turbūt man pavyks, jeigu vyru apsimesiu, moterį suviliosiu ir ji man vaikų pagimdys. O po to aš juos pasišaukčiau vieną dieną ir viskas būtų... gerai... Išsirinkau va, Oną, tik negalvojau, kad tiek smarki bus...
- O tu dūšele nerami, - atsiduso Marta, į spragilą pasirėmusi. – O tu paprašyt negalėjai?
- Paprašyk jūsų... – žliumbė laukų dvasia. – Lekiat nuo manęs žviegdami „ruginė pasirodė! Pagaliu ją!.. ” O iki rugiapjūtės pabaigos vos viena naktis liko, toliau man kitos vasaros vėl vienai laukti...
- Nagi! – staiga suklykė ji, juodomis akimis visus nužiūrinėdama, - muškit ir užmuškit! Atsibodo man metų metus vienai jūsų rugius prižiūrėti, žmogiūkščiai! Kiškiai jūs, va! Bailūs kiškiai! Nebenoriu aš tarp jūsų, nebenoriu...
Tylėjo vyrai ir moterys, nežinodami, ką daryti. Rugių Boba... Ką ten Boba – Rugių Merga verkė pasisriūbaudama, kabėdama tinkle.

- Paleiskit ją, - staiga atsibudo Marta, kažką ilgai galvojusi.
- O tai ką mes mušim? – nesuprato bernai.
- Eikit į laukus ir tarpusavy pliekitės, jeigu taip norite. O šitą paleiskite. Girdėjot, kad paskutinė liko. Kas bus, kai ir šitos nebeliks?
- Paleiskit, - atsiliepė nuo šieno ir Ona, kuri pati nebežinojo, pykti jai ar nebepykti. Sako, moterys moteris geriau supranta. Bernai, žinoma, nieko nesuprato.

Jie gūžtelėjo pečiais, nukabino tinklą ir išėjo spragilų išbandyti. Vėliau kaimiečiai pasakos, kad daugelis bernų be dantų namo grįžo, patamsyje besipliumpindami.

Ona irgi išėjo – Matuko savo ieškoti. Anas buvo pas Baudžių pasilikęs, kad dar daugiau bėdų nepridarytų.
O pati Marta Ruginę iki laukų palydėjo, kur jai ir vieta buvo.

Paryčiais grįžo visa švytinti, Mato maišu su auksu nešina. Niekas nežinojo, kur ji tą maišą surado, tik įtarė, kad bus Ruginė vėl nagus prikišusi. Pasidalino gėriu su Ona ir jos slunkiumi vyreliu, o pati nuo tos dienos ėmė dažnokai prie laukų klaidžioti, lyg kažką pametusi.

Žmonės pasakoja, kad tetulė Marta pavasarį dvynių susilaukė, nors visi buvo įsitikinę, kad liks bergždžia iki gyvenimo galo. Dar jie pasakoja, kad vaikai buvo labai keisti, ruginiais plaukais ir po kelių metų motiną paliko, pakviesti laukų dvasios  balso.

Taip pat Užekšnių žmonės pasakoja, kad Ona su Matu ilgą gyvenimą nugyveno, kol nuo maro vieną dieną pasimirė. Po teisybei, tada beveik visi nuo maro pasimirė, bet tokia jau žmonių dalia - pasimirti nuo kokios tai ligos.

O rugiai kiekvieną vasarą bangavo, šnabždėdami savo vardus ir linksmai juokdamiesi, nejaudinami žmogiškų bėdų.
Išgelbėti nuo visiškos vienatvės.




[mt:ltmitologija]