Veidu įsikniaubiu į duobės dugną. Dulkės ir reta žolė kutena nosį, tačiau aš nepakeliu galvos, o tik dar stipriau prisispaudžiu prie žemės. Akies krašteliu pamatau mažą gėlės žiedelį – tokį keistai nesuderinamą su aplink tvyrančiomis dulkėmis. Ant varpelio formos žiedo žvilga lašas. Rasos lašas toks didelis, kad liaunas, žiedą laikantis, kotelis net perlinkęs. Toks panašus į klaustuką...
Mano galvoje kirba tokie pat klaustukai. Jų daugybė ir jie stengiasi perrėkti vienas kitą, norėdami įrodyti kiekvienas savo svarbą:
–Kas tu toks?
–Ką veiki čia?
–Ko čia atvykai?
–Nejau nepavargai?
Paskutinis klaustukas, nors ir nuskambėjęs tyliausiai, atsiliepia mauduliu nugaroje, kojose, nudiegia sprandą. Pavargau, šuniškai pavargau. Norėtųsi gulėti šioje duobėje dieną, mėnesį, metus – niekada nebepakilti. Gulėti, anot maestro Kernagio, įsikniaubus „veidu į sąmanas“.
–Ar tu kam nors reikalingas? – sušnabžda pats mažiausias, atokiau stovintis klaustukas. Jo atsargus, drebantis balsas man primena mano jaunėlio sūnaus balsą.
TAIP! TAIP!! TAIP!!!
Negaliu čia likti. Aš reikalingas. Manęs laukia sugrįžtančio. Iš kažkur užplūdusių jėgų dėka pajudu link duobės krašto.
Pasisukęs šonu tolumoje pamatau ramiai stūksančius Afganistano kalnus.
Virš galvos švilpia kulkos...