Savas savą girdi

*****
    Gali būti, kad  varnas Golius su blake Gražuole mudu su Mundžiu specialiai kuriam laikui paliko pabūti vienus. Pamaniau, kad gal taip daro ir Vidinis su knyga- segtuvu arba Šventąja. Bet laiko mudu nepaisėm, tačiau Mundį Pastogės departamente jis veikė vienaip - buvo įsitikinęs, kad pasaulį girdi daugiau, negu reikėtų ir todėl net specialiu apdangalu supo galvą, sergėdamas ją nuo jautraus girdėjimo. Aš nemaniau, kad mano klausa ypatingai gera, netgi priešingai - žinojau, kad pasislinkus giliau į senatvę, ji gerokai apkurto, pablogėjo, tačiau dabar atsitiko taip, kad ne tik Mundis, bet ir VISI ŠVENTIEJI nebūtų galėję manęs įtikinti, kad negirdžiu aido. Kai jo čia nebuvo, niekuomet apie jį nešnekėjau, bet dabar, kuomet  jis atsirado, negi galėjau tylėti? Na taip, žinojau, kad čia ne miškas, ne bažnyčios ir koncertų salės su savo akustikos erdvėmis, kad mūsų departamente aidėti neįmanoma, bet.. aidi. Ir ką daryti? Nepastebėti, įsiduoti, kad nieko nenutiko?
    Mano smegenis jau kaitina ir kitas dalykas – kodėl aidesys atsiranda tik skaitant Mundžiui Raimondos Baublytės raštus? Net tuomet, kai Mundis piktokai, lyg pamėgdžiodamas Cezarį, paliepė „ klausyk, girdėk, atsimink“, aido, arba aidesio, arba aidėjimo nebuvo. Bet dabar jis vėl ėmė nuo galvos nuvyniotą medžiagą ir ruošėsi ja apsidengti. 
    - Palauk, ponas Mundi, dar suspėsi. Šilta. Saulėta diena. Pas mus dar šilčiau, negu lauke. Visas departamentas tiesiog po stogu pakištas. O jis šiferinis. Įdega saulėje ir kvėpuoti nėra kuo. Nekankink savęs tuo galvos apdangalu. Saugok sveikatą.
    - Ne pirmas tu taip. Bet sakiau, kad noriu kuo mažiau girdėti. Kai daugiau girdi, negu žmogui reikia, tai bjauru. Bet argi pasakysi kam? Taip čia atsitiko, kad nuklydau ne į tas lankas. Lyg nežinočiau, kad kito bėda niekam nereikalinga.
    - Bėda? Už tai valstybės didžiausius pinigus moka, o tu...
    - Ko nutilai? Bet jei nutilai, tai baikime apie mano šalmą. O Baublytės raštai sudomino.
    - Dabar jie ir mane sudomino. Bet argi nuostabu, jei tau juos skaitant girdžiu tai, ko anksčiau niekuomet negirdėdavau.
    - Suprantu, kad eksperimentas dar nesibaigė.
    - Būk sukalbamas ir nesisupkite galvos, - paprašiau poną Mundį, mintyse pasiryžęs ir pats balsu paskaityt  tuos raštus, kuriuose „visas pasaulis su savo magija“. O gal iš tikrųjų „aido efektas“ yra magijos reiškinys, kuomet vieniems tai leidžiama girdėti, o kitiems - ne.   
      Lyg kažo prisibijodamas, atsargiau pasėmiau „raštus“ ir, atsivertęs skyrių „Plazdantys šviesos sparnais“ lengvai suradau ankščiau skaitytas Mundžio ištraukas.
    - Klausyk, Mundi, - kas toliau rašoma, - pasakiau, įsiklausydamas ar neišgirsiu, savo balso aidą, bet- ne. Jo negirdėjau.
    - Atrodo, kad raštus moki mintinai? Nagi, nagi? - netikėtai pakluso mano prašymui Mundis. O manęs raginti nereikėjo: atrodė, ausys išaugo, pasirengusios sugauti kad ir mažiausio aido krustelėjimą, o akys kaip mat sugavusios tekstą, siuntė žinią burnai: skaityk!. Buvau ne lyg dviejų dangų lygiuose. Viename skaičiau, kitame budėjau, pasiruošęs girdėti:
    „Pamatęs, kad Šėtonas sukūrė naują dangų, kuris aukštesnis negu jo, Dievas ryžosi vėl aukštesnio dangaus statybai. Taip jie, Dievas ir Šėtonas, statė, bandydami pranokti vienas kitą, kol pastatė penkis – septynis – devynis – dvylika dangaus lygių“, - skaičiau vis labiau keldamas balsą ir nesulaikęs savyje tramdomo džiaugsmo, iš rankų net išmesdamas knygą, sugargaliavau: Skamba! Aidas, ponas Mundi, skamba!
    Tokia jautri seno žmogaus reakcija Mundžiui buvo netikėta. Nusukęs į numestą knygą vieną ausį, paskui - kitą, kiek drovėdamasis,  bet vis tik pasakė:
    - Būna, ponas vežėjau, kuomet ir galvoje skamba, bet tik tuomet, kai ji tuščia. O šiaip gi net ir puodai neskamba, jeigu jie pilni.
    - Skamba, ponas Mundi, tikrai skamba! - nepasidaviau gerai žinomai ir nenuginčijamai argumentacijai. Džiaugsmas taip pat neslūgo, dabar jau net matant, kaip įgudusiai ir meistriškai svečio rankos „gamina“ ant galvos oreivio šalmą. - Ką nori kalbėk! Ką nori! Tos tavo ausys iš tikrųjų lyg nuo paminklų nukabintos. Kad per jas daug girdi - nei tikėk, nei kitiems kalbėk. Jeigu taip nepadarysi, greit  melagiu apšauktas būsi. Arba...
    Ir dzingt! Supratau, kad tai per daug. Boba senyn - liežuvis ilgyn, bet gi žodžiais maišelio neprikrausi. Ir nutilau
    - Arba? - neleido tylėti
    - Arba dar blogiau, - pasakiau, net nežinodamas kodėl, bet tikriausiai būčiau suvokęs, nes jau ankščiau knietėjo paklausti, ar ponas Mundis ką nors nutuokia apie šitaip besireiškiančią blakės Gražuolės ir varno Goliaus bičiulystę. Bet kai Dievas yra, tai jis visur. Šį kartą laikas buvo sunaudotas jam padedant - jis privertė poną Mundį kritiškiau vertinti savo klausą, o, pirmiausia, vadinasi, ir dideles savo ausis. Abu buvome taip audringai užsiėmę, kad net nepastebėjome, kada į Pastogės departamentą sugrįžo Vidinis.
      - Skamba. Erdvė kalba. Savas pažįsta girdi savą. O Dieve! - graudulingai džiugiai, nepaisydamas nei manęs, nei svečio, pašaukė Vidinis, ir greitas,  it numetęs  pusšimtį metų, pripuolė prie sofos, kur smuiko formos futliare buvo padėta balionu atskraidinta senosios karietos Pasostės erdvė.
    - Atsargiai! - puoliausi paskui Vidinį, - bet jis meiliai ėmė dėklą ant rankų, glaudės prie jo krūtine ir... nors fotografuok ir nuotrauką siūlyki prestižiniam konkursui laimėti: - O, kaip aš džiaugiuosi! Jau netikėjau, kad dar galiu, dar taip moku džiaugtis, - nuoširdus buvo Vidinis, o mudu su ponu Mundžiu pagarbiai susižvalgėme, nusišypsojome vienas kitam, regis, ta pačia šypsena ir be žodžių supratome daugiau, negu būtume galėję pasakyti ginčiu. Vis tik yra dalykų, kurie išgirstami tik būnant savais.
    - Ačiū, senas partizane, - glostydama smuiko formos dėklą, - pasakė Vidinis Mundžiui.
    - Nebuvo sunku, - atsiliepė Mundis, pavadintas senu partizanu.

(Iš „Kryžiokų vasaros“)