apie arklius

Paklydo vėjas gluosniuose, paklydo-
krantinę gaubia rūko vienuma,
renkuos tylėjimo ramybę gilią
prigludęs priešaušrio krante.

Renkuosi laisvę, glitų valties šoną-
bangavimą nuo nerimo naktų,
o žvaigždės krenta it rugsėjo norai,
tada skaičiuot svajonių negaliu.

Tada išginti ryto giesmę pievon-
ištrypti atminties gajas žoles,
išplakus dalgį arkliadančio stiebe
save išplakčiau už kitų klaidas.