1 dalis (Pietūs)

Iš virtuvės sklido kepamų bulvinių blynų kvapas, toks gardus, kad sėdėti su tuščiu skrandžiu ir laukti, kada pagaliau į seilių pritvinkusią burną paklius pirmas pasitenkinimą žadantis kąsnis, buvo gan sunku. Čia ir anekdotą prisiminiau apie Petką, kaip šis užspringo seilėmis bandydamas žvilgsniu ištuštinti uždarytą degtinės butelį. Veidu perbėgo ironiškas šypsnys, kai įsivaizdavau, kaip atrodytų, jei šeimininkė, atnešusi blynus į kambarį, pamatytų mane, čia nuvirtusį ant sofkelės, kaip tą Petką, nesulaukusį blynų ir seilėmis užspringusį. Fantastiškas vaizdelis: lekia dubuo su visais blynais ant grindų, ištikšta į šalis, o moteriškė pripuola prie manęs, tokio be gyvybės ženklų, priglaudžia galvą prie krūtinės, bandydama išgirsti nors kokį širdies dūžį. Kas žino, gal dar  bandytų gaivinti, darytų dirbtinį kvėpavimą „burna į burną“. Va tada ir atgyčiau. Kaip čia neatgysi, kai tokios lūpytės priglunda, apkabinčiau ir bučinys būtų geras, skanus toks, gilus. Ji juk nesipriešintų man, nepajėgtų, na ir nenorėtų. Čia pat, ant tos sofutės ją prie savęs prispausčiau, jausčiau kaip į mano krūtinė remiasi standūs jos obuoliukai, rankos nuslystų laibu jos liemeniu...

- Vonioje galite nusiplauti rankas. Rankšluostį ant kėdės padėjau.
Lyg koks žaibas jos žodžiai grąžino mane į tikrovę. Toks lyg ir susinepatoginęs, kad pats anksčiau nesusiprotėjau paklausti, kur čia galėčiau rankas nusiplauti, kažkaip nevikriai išsliuogiau iš už stalo, ant kurio jau garavo ilgai laukti blynai.

Uždariau vonios duris ir mano ranką švelniai paglostė ant jų kabojęs rausvas frotinis chalatas, toks pat, kaip ir man duotas rankšluostis. Atsukau vandens čiaupą, trumpam pamiršęs alkį apsižvalgiau. Vonia nebuvo didelė, bet ir ne tokia jau maža, nes joje tilpo ir vonia, ir skalbimo mašina, ir kriauklė, kurioje ploviausi rankas, ir netgi odinis, iš pažiūros gan patogus krėslas. Ant sienos, virš kriauklės, kabėjo nemažas veidrodis, nors ne, tai spintelė, veidrodinėmis durelėmis. Smalsaudamas pažvelgiau į jos vidų, ten buvo pilna įvairiaspalvių, įvairaus dydžio buteliukų, tūbelių, na tų, moteriškų parfumerijos dalykėlių. Kvepėjo gardžiai, ja. O kur gi dantų šepetėlis? Štai, stovi stiklinaitėje toks vienišas. Nors, rodos, neturėjau tam priežasčių, bet apsidžiaugiau, vadinasi, ji gyvena viena. Šluostydamasis rankas mečiau vertinantį žvilgsnį į veidrodį, kur pamačiau trumpais tamsiais šeriais apaugusį, vėjo nugairintą vyrišką veidą. Perbraukiau ranka per trumpą, kiek pasišiaušusia ševeliūrą ir pagalvojau, nejaugi ji manęs tokio neišsigando? Mirktelėjau tai žmogystai veidrodyje ir pasiruošęs ne tik pietums, bet ir dar kai kam daugiau, pravėriau vonios duris.

Žurnalinis staliukas, ant kurio išeidamas palikau garuojančius bulvinius blynus, dabar buvo visas nukrautas: čia ir grietinė, ir, kaip vėliau paaiškėjo, gervuogių uogienė, pintas indas pilnas gražių obuolių, matyt, ką tik iš sodo, bei puodukai su man neįprasta, namine žolių arbata. Kvepėjo nenusakomai. O mano skrandis, išdavikas, kad jį kur galas, primindamas, kad jis vis dar tuščias, pradėjo urgzti, kaip koks katinas per morčių. Ir dar taip garsiai, kad šeimininkė išgirdusi tą, jos veide šypseną sukėlusį, garsą, paragino greičiau sėstis prie stalo, sakydama, kad blynai atauš, o ir ji pati jau praalkusi.

Valgėme tylėdami, tik karts nuo karto vis tarstelėdavau, kad labai skanu. Ir tikrai, seniai jau bebuvau valgęs naminio ir dar tokio skanaus maisto. Mano liežuviui ir skrandžiui tai buvo tikra palaima, o ir akys neliko alkanos, turėjo kuo pasimėgauti, juk priešais, kitapus stalelio, sėdėjo, kaip uoga prisirpusi moteris, kuri tarsi ir prašėsi nuskinama.

- Valgykit, valgykit, nesikuklinkit. Pabaikit tuos kelis blynus, atauš, bus nebeskanūs, - ragino šypsodamasi ir į mano lėkštę kraudama tuos, dar kelis dubenyje likusius šviesiai gelsvus šviežių bulvių blynus. - Malonu žiūrėti, kai taip skaniai valgote.
- Ačiū, tikrai labai skanūs. Tokius skanius, gal tik vaikystėje, pas močiutę ir valgiau, - gyriau blynus, o akys gėrėjosi netikėtai atsivėrusiu vaizdu: dėdama man į lėkštę blynus, moteris pasilenkė ir pro suknelės iškirptę matėsi nuostabi krūtinė, neperdidėlė tokia, telpanti į vyrišką delną, kaip tik į manąjį.

Paėmusi tuščią dubenį ir tarstelėjusi:
- Jūs valgykit, aš tuoj grįšiu, - apdovanojo mane dar vienu šypsniu ir pasislėpė virtuvėje.
Nieko nelaukęs baigiau valgyti paskutinius blynus, papildydamas netrumpą savo nuodėmių sąrašą dar viena, paskutiniu metu man nedažna, persivalgymo nuodėme. Nes kas žino, kada vėl teks taip skaniai ir sočiai pavalgyti.

Į kambarį ji grįžo netuščiomis.
- Štai, naminio sūrio su gervuogių uogiene paskanaukite. Tiesa, sūris ne mano, kaimynės, bet uogienę pati viriau.
- Jūs mane primaitinti, tikriausiai, visiems metams į priekį norite, būtų užtekę ir blynų. Bet jeigu jau taip siūlote, o ir  uogelės tikriausiai pačios miške rinktos, tai tikrai neatsisakysiu.
- Taip, tame pačiame miške, kur ir susitikome, - lyg nuraudusi ar šiaip, įšilusi nuo geriamos arbatos, ji linktelėjo galvą ir nusišypsojo.