Privertė atsiminti Cezarį

***    - Suprantu, kad tai, ką čia matau, yra vadinamasis Pastriekės departamentas.
      - Pastogės departamentas, pone. 
      - Na taip. Pastogės. Bet  būna, kai liežuvis užsikabina už „pastriekės“. Kaip man šį kartą. Beje, gražus tai žodis. Ir manau, kad gerokai senesnis už žodį „pastogė“, - apžiūrėdamas patalpą kalbėjo Mundis. Laukiau, kada nusiims nuo galvos neįprastą oreivio apdangalą ir man bus malonu pažiūrėti į jo, žinomo rašytojo, poeto, eseisto ir mažiau žinomo istoriko išgrynintą veidą. Tačiau nepaisydamas tvankos, Mundis bevelijo būti labiau panašus į oreivį. „O gal tai ne  Mundis, pagalvojau. Žmogus suprato, kuo noriu jį matyti, tai argi gaila? Še, seni, ir džiaugdamasis manyk, kad esi įžvalgus. “ O paskiau:
    - Pastogės departamento, pone, daugiau negu matote. Kita jo pusė priglausta prie šiaurinio lango. Už šios lentų pertvaros.
    - Vietos nedaug, bet ir ji dalijama: Vakarai - Rytai, Rytai - Vakarai.
    - Mūsų departamente kitaip: Pietūs - Šiaurė, Šiaurė - Pietūs.
    Mundis, sugirgždindamas grindis, žengtelėjo sunkų žingsnį link mano darbo stalo ir:   
    - O čia kas? Raimondos Baublytės raštai? – nustebo. Ir po minutėlės: - O aš maniau...
    - Ką matėte, ponas Mundi?
    - Maniau, kad tai išmislas, kad tai fantazijos skiautelė. Nėra Raimondos Baublytės, o, vadinasi, negali būti ir jos raštų.
      Paėmė juos į rankas. Pavartė. Atitolinęs nuo apdengtų akių vėl pavartė. Ir jau nežinia iš kokio puslapio skaitė it publikai. Bet perskaitė labai nedaug, būtent:
    „Iš pradžių Liuciferis buvo vyriausias iš Viešpaties angelų, bet tai nesutrukdė jam gauti Šėtono vardo ir tapti nuožmiausiu Dievo priešu. “
    Nutilo, įsiklausė į perskaitytus žodžius, ir aš išgirdau juos atkartojantį aidą. Negi? Tai buvo nelaukta. Taip niekuomet neatsitikdavę. Departamente nors vilku stauk, jokio aido. Bet tai tuomet ir taip visada, bet ne dabar.
    - Va kaip! – lyg stebėdamasis ir jau ramiai: - Taip juodu ant balto parašyta, - pasakė Mundis, bet galėjau lažytis, kad aidu atkartoto skaitymo jis neišgirdo. Tačiau man nedaug rūpėjo, ką jis girdi - negirdi. Pagaliau ir jo šitaip kalbami paskutiniai žodžiai aidui nepakluso. Pastarųjų dienų įvykai man buvo tokie neįprasti, kad nesuabejodamas priėmiau į jų arsenalą ir aidu atkartojamą Raimondos Baublytės raštų skaitymą. Iškart neknietėjo  atsiminti, kaip aš juos skaičiau - tik akimis, mintimis ar ir balsu. Labiausiai rūpėjo, kad jie bent mažu gabaliuku būtų paskaityti dabar. 
    - O toliau? Kas juose toliau? Regis, rašoma apie ketvirtą dieną.
    - Palauk. Neskubėk, vežėjau. Tokius raštus reikia mokėti skaityti. Man pasisekė. Aš moku taip skaityti ir dabar gerai žinau, kad neretai būna, kai vienoje frazėje sutelpa visa neparašyta knyga.
    - Ir vis dėlto... Įsitikinęs, kad sekanti strofa apie ketvirtą dieną.
    - Vežėjau, kalbi  lyg neskaitęs.
    - Dar ko! Neskaitęs? Daug kartų raštus skaičiau. Bet dabar pagalvoju, kad gal juos reikia skaityti tik tam tikromis dienomis  ar dar kaip. Matyt, kalbos, kad  viską reikia daryti savo laiku, yra labai įtikėtinos. Jos ne vėjams gainioti.
    - O ar galima protingam žmogui kitaip galvoti? - paklausė Mundis ir mačiau, kaip vėl kelia Baublytės raštus arčiau galvos apdangalo.
    „ Ketvirtą dieną Dievas įkūrė dangų ir pastate jame savo sostą. Tada Šėtonas sumąstė tokį patį ir prilygti Dievui. Kūrė kūrė ir sukūrė net aukštesnį už Kūrėjo“- ankstesniu skaitovo balsu su  tomis pačiomis intonacijomis  perskaitė Mundis. Įsitempiau, kad atrodė, jog pradeda trūkinėti nervai, bet to daryti nereikėjo- labai natūraliai ir paprastai išgirdau, kaip tekstas pakartotinai perskaitomas aidu. Tik buvo nuostabu, kad jo negirdi Mundis, kuris vėl nusistebėjo kaip pirmą kartą: - Va kaip! - O po nuostabos ir vėl ramiai ir tais pačiais žodžiais kaip pirmą kartą: - Taip juodu ant balto parašyta.
    „[i] O gal jam tai įprasta, gal jam tai kasdienybė, po kurią kasdien vaikščiodamas net neatsimeni, kaip ji atrodanti. Net užmiršti, ką gyveni – pirmadienį, antradienį ar trečiadienį“, - pamaniau, bandydamas teisinti bet ką, tačiau ginčytis, įrodinėti, kad girdžiu aidą, jau nebuvo prasmės. Dievas buvo toliau, negu toks aido pasirodymas departamente. Atrodė, kad  nuo manęs atitolsta ir oreivis Mundis. 
    - Teko perskaityti daug visokių dalykų, - išgirdau jį, - bet va... Turbūt todėl ir papriekaištavote, jog mažiausiai mane gerbiate, kaip istoriką, kad nesu skaitęs  Raimondos Baublytės raštų. 
    - „Mažiausia“, nereiškia, kad mažai gerbiu. O ne!  Bet ir tai netyčia išsprūdo. O ką skaitote, žinoma, kad nežinau. Pats neseniai sužinojau, kokia esmė slypi žodyje LIUCIFERIS.  Nustebau nemenkiau, kaip girdėdamas departamente aidą. Pirmą kartą. Jums skaitant.
    - Nesupratau.
    - Liuciferis reiškia [i]šviesą nešantį...
    - O aidas?
    - Ką? Jūs, ponas Mundi, negirdite aido?
    Ir žinok žmogus, kokiame tavo pasakytame žodyje sugriaudės perkūnas. Nemanau, kad kas šiame mano šešių žodžių paklausime su dvejais klaustukai ir dvejais kableliais, pagarbiai išskiriant kreipimąsi į poną Mundį, galėtų išgirsti kažką negero. Tačiau mačiau, kaip jautriai šiuos mano žodžius sutiko oreivis Mundis. Jis lėtai, bet ryžtingai, kampuotu rankų  judėjimu padėjo Raimondos raštus jų buvusioje vietoje ir, apsikabinęs galvą, nudengė galvos uždangalą. Ir panašiai kaip Cezaris:
    - Žiūrėk, matyk, atsimink...   
    Neabejoju, kad prie kitų sąlygų būčiau pamatęs tą mielą, gerą žmogaus veidą, kuris iš tikrųjų toks yra. Tačiau šį kartą sąlygos buvo tokios, kad mačiau nedaug, o tik tai, ko buvo pareikalauta. Ir - o, dangau! - patikėk,  niekuomet lig tol nebuvau matęs tokių didelių ausų. Atrodė, kad  jos nuplėštos nuo paminklų, bet tai buvo jo, Mundžio, ausys. Būtent dėl to, kad jis gali negirdėti tai, ką  girdžiu, (- Ką? Jūs, ponas Mundi, negirdite aido?
skaudžiai žaidė poną Mundį.
    - Žiūrėk, matyk, atsimink!, - neleisdamas žvalgytis kitur reikalavo ponas Mundis ir tik įsitikinęs, kad įvyko taip, kaip prisakė, nusišypsojo įsirėžusiomis tarp  barzdos ir ūsų lūpomis, numetė ant aukštos kaktos kelis plaukus, dar labiau pašiaušė viršugalvyje susimetusį kuodą ir:  - Šis mano veido apdangalas ne dėl oreivystės reikmių. Noriu, kad kuo mažiau girdėčiau, o deja, deja... Suprask, vežėjau, ausys mane daro labiau panašiu į oreivį, negu į tą, kas iš tikrųjų esu. Suprask. Labai prašau.
      - Stengiuosi, bet... bet, mundus, pasaulį suprasti ne taip paprasta.
    - Jūs žinote ir mano tikrą pavardę?

(Iš „Kryžiokų vasaros“)