( Nesi)Kalbėjome

Šiandieną buvo atėjęs draugas, seniai nesimatėm. Pasikalbėjom, apie šį bei tą. Apie bendrus pažįstamus, draugus, savo artimuosius. Nepamiršom ir dienos aktualijų.
Praslydom paviršiumi, kaip slidėmis per vandenį. Nieko giliau neužkabinome. Nelietėme savo jausmų, minčių, siekių, svajonių. Valdiškai pasikalbėjome. Buvo pastangų, ir jos jautėsi tiek iš vieno, tiek iš kito, išsiaiškinti kažką daugiau, paskatinti atsiverti, kalbėti iš širdies... Paklausti, na, kaip tu, senas tu kriene, laikaisi?
Bet aš nepaklausiau, o ir jis, regis, nepaklausė. Abu tylėjome. Ne tylėjome, aišku, bet ir nekalbėjome. Aš nekalbėjau  apie savo sėkmes ir nesėkmes,  neieškojau patarimo rūpimais klausimais. Tylėjau, tylėjau apie save.
Laikas nenumaldomai slinko. Reikėjo kalbėtis, dar buvo galima kalbėtis, bet ne aš, o kažkas kitas už mane pasakė :
- Kažkaip jau šalta darosi (švietė saulė!), eisiu. Lik sveikas.
Mes išsiskyrėme. Turbūt vėl ilgam. Nei kiek nepriartėję, neapsikeitę savo nešuliais, neiškraustę jų ir neparodę vienas kitam savo marškinių.
Naktį aš sapnavau, kad bėgu. Labai greitai bėgu. Gyvenime niekada negalėčiau šitaip lakstyti. Tai buvo pašėlęs tempas. Bėgosi lengvai ir nuovargio nejaučiau nė trupučio. Bėgau pažįstamomis gatvėmis ir nežinia, kiek toli būčiau galėjęs nubėgti, bet prabudau.
Prabudau išgirdęs save klausiant, kur bėgu? Nuo ko bėgu?