Kelionių atradimai

Skiriu Žiūrinčiam Dangun


  Kartais būna dienų, kai nuo pat ryto pradedi kažko laukti, rodos turi nutikti kažkas svarbaus.
  Bet diena eina savo eiga ir nieko neatsitinka, tačiau laukimo jaudulys neapleidžia, nes imi galvoti, kad vis tiek turi tai įvykti, nes tas jausmas negalėjo atsirasti šiaip sau . Ir kuo toliau, tuo labiau imi jaudintis ir nerimauti, apima kažkoks keistas linksmumas ir tik dienos pabaigoje, kai galų gale taip nieko ir nenutinka, supranti, kad visas laukimas, tebuvo tuščios svajonės, tebuvo įsivaizdavimas, kad artinasi kažkas svarbaus . Nes iš tikro dienos eina pro šalį, nepalikdamos atminty jokio pėdsako ir kartais taip norisi, kad pagaliau gyvenimas pasikeistų, kad pagaliau baigtusi niekada nesibaigianti kasdiene rutina, kurioje paskendęs užmiršti, kas esi, užmiršti svajoti, užmiršti džiaugtis, užmiršti gyventi, tiesiog plauki pasroviui, kur neša tave laiko tekmė, kaip nukritęs nuvytes lapas nuo medžio, plūduriuoji sau viskam abejingas, tarsi visos gražiausios dienos jau būtų seniai praeity . Ir kai visą tai supranti, taip užsinori sustabdyti laiką ir pradėti gyventi is naujo.
  Niekas taip neįkvepia, kaip kelionės . Niekad taip neatsigauni, kaip ištrūkęs iš namų, palikęs savo gyvenimą, kasdienybę ir buitį, visus draugus ir artimuosius, viską, kas tave supa ir kas tau priklauso, ir nuo ko pats priklausai. Atsiduri svetimam krašte, nepažįstamam mieste ir tarsi gimsti iš naujo. Tarsi nebeprisimeni viso to, kas dar vakar tau atrodė sunku ir nebepakeliama. Problemos tarsi išsisprendžia pačios savaime, viskas nebetenka senos prasmės, viskas įgyja naujas spalvas ir pavidalus. Praėjus kažkiek laiko, savaitei ar dviem, prisiminimai apie save pamažu grižta, bet jie jau nebesvarbūs, o tai kas buvo seniausiai užmiršta, staiga iškyla naujai prieš akis ir gali vėl viską išgyventi ir apmąstyti iš naujo. Žmonės, kurie rodos tau neberupėjo, staiga atgyja atmintyje. Netikėtai atrandi, kad jie visai nemirė, o tik paprasčiausiai per savo kasdienius rupesčius buvote atitolę vienas nuo kito .
  Prabudimai svetimam mieste, svetimuose namuose ar viesbutyje yra nuostabūs . Atmerki akis ir staiga supranti, kad esi ne savo lovoje, visai ne savo kambary ir tu iškart pasijunti kitaip, nei jausdavaisi iki šiol diena iš dienos, prabusdamas sau įprastoje aplinkoje. Tada prisimeni ką tik sapnuotą sapną, kuris irgi buvo neįprastai lengvas, lyriškas, be jokios įtampos ir košmarų, toks, po kurio smagu prabusti . Vėliau valgai pusrycius ir vėl- nieko kasdienio ir įprasto. Ir viskas, kas nutinka tą dieną, įkvepia naujiems žygiams ir pasiryžimui pakeisti savo gyvenimą, padaryti jį neužmirštamą arba bent jau gražesnį, nei buvo iki šiol .
    Kai grižti į namus, ilgai dar gyveni kelionės įspūdžiais, net nesijauti grįžęs į savo gyvenimą. O jau vėliau, kai pripranti prie savo aplinkos, kelionės džiaugsmas pamažu ištirpsta ir tu net nejausdamas pasineri į tą pačią kasdienybę, kurioje užmiršti viską, net save patį ...





2005 gegužė