Rankoms

Pasistatyk paminklą sau, tikrai
Nes tu čia viską padarai
Be tavęs nėra nė duonos,
Rūbo, apavo, nei būsto
Kuris mane susišildo
Kada už lanko sniegą pusto
Tu pastatai paunksnę ir nuo darganos
Nuo šalčio ir lietaus
Neatlaikyčiau vasarą
Ir saulės dėmesio kaitraus
Neatsiginčiau ir nuo priešų pats save
Nei tėviškės, genties, šalies, deja.
Numalšini tu alkį, užsegi apsiaustą
Priskaldai, atneši ne glėbį malkų
Sušildai ir paglostai sielą
Kada lieti tu kūną draugės mielą
Ekstazėj susilietę delnai
Sukimba tvirtai
Per čakras Kundalini srūva
Net stingsta pirštai.
Paglostai vaiko galvą
Sodini ant kelių
Perduodi savo patirtį
Suteiki viltį, grūdini jo valią.
Nepasiduok ir nenusvirk
Apatiškai iš nevilties
Tiesiog tu teisės neturi tokios
Nes kas mes be tavęs, išties?
.
Kada rankos rašys
Net ligos patale tekstą sugalvotą
Gali daug ką dar jos atlikt
Kol  nėra  pašarvotos
Tad lipdyki dabar
Savo rankų muliažą
Nes paskui bus vėlu
Kada kojom į priekį jau veža.