Ir v

Ir vėl laivai sugrįžta į tą patį krantą,
Ir saulė vėl pasislepia už horizonto,
Ir vėjas vėl pakyla, vėl nurimsta,
Ir viskas vyksta, sustoti paprasčiausiai nieks nedrįsta.

O mes, banguojame lyg jūra,
Kuri nelaukia, negalvoja,
Į krantą išmeta tik tai,
Ko nenaudoja.

O žmonės, lyg pilki ir niūrūs jūros akmenukai,
Jie pasiduoda srovei.
Vis plaukia ir galvoja,
Kad jie nuostabūs, žavūs akmenys,
Kad tik dėl jų ši jūra dar banguoja.

Nes bangos juos hipnotizuoja, nugludina,
Ir ryškiai nuspalvoja.
Tačiau viduj, kad ir kokie iš išorės jie būtų,
Vis dar tie patys, niūrūs akmenukai.