Iš jo deinoraščio „Sentimentai“

Derybų stalą nuklojęs
išklotinėm, iškirptom iš
žiedlapių saulučių, mėsinėju
gyvenimo negatyvus, bet
matau tik iškreiptą
dėlionę, kurios detalės
slypi atminty veido,
kažkada puikiai atitikusio
manų delnų simetrijas
ir užbaigiantis paskutinį
kąsnį žodžio, užstringantį
taurėj tarp pirštų
kaskart prigesus šviesai,
atspindinčiai rasų mozaiką
ant jau nepridengtų riešų.

Deruos dėl paskutinio
trupinio, taurės ir (prakeiktos) detalės
su savim pačiu,
kad liktų pretekstas

(praradus vieną dalį
išsigelbėt kitą)