Trys dienos Anastazijui (pirm dale)

Užekšnių kaimelio smuklė visados buvo ta vieta, kur prasidėdavo visos įmanomos ir neįmanomos kaimelio gėrybės bei blogybės. Dažniausiai šiaip sau, niekam nieko neįtariant. Sakytum, vieta užkeikta, bet  va, rūpintojėlis prie durų pastatytas (amžinatilsį dailidė Klinka pamiršo kadaise, tai ir liko), virš kiekvieno langelio po  motinos Žemynos atvaizdėlį, o jeigu užsiliptum kopėčiom, tai antro aukšto gale, virš smuklininko Baudžiaus kambarėlio atrastum paties Perkūno statulą, šiaudiniais žaibais apsiginklavusią. Ką jau besakyti – po girtos rugių bobos išvarymo smuklininkas mielai priglausdavo įvairių dievų atvaizdus ir atributus, kurie galbūt būtų padėję jam ir jo smuklei išvengti panašių atsitikimų ateityje.
Bet tai tebuvo iliuzija.

Tą vakarą ne itin blaivas Pagaužių Matas stangėsi užeigoje surasti paguodą savo nemažam skausmui numalšinti. Kadangi dorai gerti nesugebėjo, o ir pinigų tam ne itin daug slėpė, tai trynėsi lyg švedo pašauta kiaulė aplink visus keturis atraminius stulpus, sąžiningai praeidamas po kabančiomis žibalinėmis ir kaskart vis iš pradžių pradėdamas kažką neaiškaus murmėti, ko net jis pats nesuprato.
Žiūrint iš pašalės atrodė, kad davatka aplink Gabijos aukurą ratus suka, besistengdama namų ūkį pagerinti. Tik kad aukuro čia nebuvo.
- Bene ką pametei, sūneli? – galop pastebėjo Matą ir girininkas Jonas, kuris buvo tiek senas, kad niekas nebeprisiminė jo jauno gyvenusio. – O gal... šita... Sakau, gal Baudžius tave kuo negeru nugirdė?
- Vaikšto jis nuo pietų čionai lyg dūšią pardavęs, - atsišaukė smuklininkas. – Mano gėralai čia niekuo dėti, aš juos pats ragauju.
- Man viskas gerai, - atsiduso Matas ir pasuko traukti dar vieną ratą.
Išstypęs jis buvo ne pagal metus, sulaukęs dvidešimtos vasaros ir jau suspėjęs pražilti. Kaimynai šnabždėdavos, kad jį neseniai pats Perkūnas žaibu trinktelėjęs, bet matyt per silpnai, nes į kapus nenuvarė, tik gerokai pasendino. Tuo tarpu Mato motina su tėvu kaži ar pastebėjo savo sūnelio rūpesčius, nes vienas nuolat dvarininko žemėse nugarą lenkė, o kita stambaus ūkininko valdose šeimininkavo namus primiršusi. Iš motinos Matas paveldėjo bulvės formos nosį, o iš tėvo – aukštą ūgį ir šviesias garbanas. Atrodė kaip labai prastai išskaptuotas rūpintojėlis, pakilęs nuo kelmelio. Prie viso to pridėjus amžinai skylėtas kelnes ir neskalbtus marškinius, vaizdelį daugelis išvysdavo itin prastą.
- Kai tau būdavo gerai, tai tave visi ne čia regėdavo, - palingavo galvą girininkas Jonas. – Pats tave dusyk nutvėriau į gilumą lendantį su laumėmis padraugaut. Bene visos išmirė?.. Aš ir pats jas kadaise bemačiau...
- Man viskas gerai, - pakartojo Matas jau pikčiau. Bet vis tiek atsiduso. - Tik va... Rubežiūtės man į žmonas neduoda.
- Kas ta Rubežiūtė? – pastatė ausis smuklininkas.
- Merga, berods... – Jonas jau irgi kėlė žilą antakį, išplėsdamas vienintelę matančią akį. Kitą buvo paaukojęs galiūnui ąžuolui, kuris kirtimuose jį šaka užkabino.
- Aha, o kuri ta Rubežiūtė? - vėl nesuprato Baudžius.
- Klausinėji, lyg ten jų šimtas būtų, - pasakė Matas. – Taigis Ona!
- A jo – gera merga...
- Ir stipri, - paantrino Baudžius. – Jeigu mes kalbame apie mūsų kaimo Rubežių Oną. Šita tai turėtų būt gera žmona. Stipri, drūta ir valgyt, sako, skaniai taiso...
- Tai tu vaikel, - beveik kilstelėjo nuo suolo Jonas, - piršlio neturi, ane?
- Nieką aš turiu! – riktelėjo susigraudinęs Matas. – Visišką nieką! Piršlį nusivedžiau, tai šis net nesuprato, kuom mane išgirti. Senis Rubežius tik pasijuokė ir butelį davė sakydamas, kad gal nuo jo mano ūkis padidės.
- A jo, šitie gi turtingi, - susigaudė Jonas. – Tai ko tau norėt, Matuk? Šoki aukščiau bambos, ne kitaip. Rubežių Oną tik kunigaikščiui kibint, o ne tau. Gal tu mergos kitur pasiieškok?
- Nereikia man kitur, - braukė ašarą Matas. – Nenoriu kitur. Aš Oną myliu, kad mane kur Milda parautų...

Deivė Milda meilę porai padovanodavo, bet tik gerokai po vestuvių ir tik kai vaikai atsirasdavo. Taip jau Užekšnių kaime įprasta buvo.
Tačiau būdavo, kad bernai mergas ir prieš vestuves pakibindavo. Tik tada žmonės jau nebegalvodavo apie deivės Mildos kerus. Ten, anot senolių,  darbavosi suktesnės būtybės.

- Ėėė, - sumekeno Jonas. – Tai tu čia sūneli jau būsi laumės suviliotas, ne kitaip. Tau reikėtų eit prie aukurėlio pasimelst, paaukot...
- Savo paskutinio jautuko tai tikrai neaukosiu! – pasipurtė išstypėlis. – Gana jau motinos aukų, kai paskutines vištas ant Gabijos aukuro sukišo. Ar nuo to kas geriau paliko? Abu tėvukai vis tiek nugaras svetimiems lanksto, o namai tuoj nuo pamatų atšoks!
Smuklininkas ir girininkas pastėro, piktžodžiavimo surūstinti.
- Nu kad jau užsispyręs, - burbtelėjo Jonas, – tau tik degantį auksą pelkėje kasti, ne kitaip...
Ir pats pabūgo savo prakeiksmo. Skubiai numetė butelį ir sumurmėjo maldą Perkūnui bei Žemynai.

Net nepastebėjo, kaip Matas, nužirgliavęs nuo vieno stulpo prie kito, žolynais apkabinėto, sustingo staiga, lyg darsyk žaibo trenktas.

---

Kad pamestas auksas pelkėje požemių ugnimi liepsnojo – anokia čia naujiena. Visi Užekšniuose apie tai žinojo, drąsesnieji netgi sugalvodavo vakarais girion kiek giliau nuklysti, kur pelkės prasideda, kad pažvelgti viena akimi, ar auksas vis dar savo vietoje. Bet dar niekas nedrįso tenai nagų kišti.  Kaip žinia, liepsnojančius lobius galėjo tuzinai visokiausių blogių saugoti, kurių jau nuo mažens buvo mokoma vengti.
Tačiau Matui nebuvo kas daryti.

Patamsiukai jau dengė Užekšnius, kai jis atslinko prie svetimo kluono susitikti su dar tamsesniu už jį patį šešėliu. 
- Onut, - glostė veidą savo didžiausiai meilei, kuri sąžiningai atbėgdavo čionai paukščius palesinusi, kad galėtų su Matu apie gražesnius laikus pasvajoti, - ruoškis veseljoms,  aš tuoj vėl pas tėvus tavo su piršliu ateisiu.  Rytoj vakare...
- Palauk, - sulaikė jį Rubežių Ona, tokio didelio pasitikėjimo nustebinta, - kas nutiko dabar? Gi ryte tėvukas tave išvijo, o tu vėl belsies. Manęs geriau paklausyk – aš bėgt iš namų ruošiuos...
- Tai jau nebėk! – vos visu balsu nesuriko Matas. Išsigando ne dėl to, kad jiems liktų vienas kelias – lauk iš kaimo, bet dėl to, kad būsimas uošvis gali nudėti už tokius dukros darbelius. Abu.
- Nedurnavok, pabūk dar, - pritildė kakarinę. – Aš turto rytoj parnešiu. Daug turto. Gal net už kunigaikštį turtingesnis patapsiu, tu tik palauk...
- Apiplėšt kažką susiruošei?
- Perkūnu prisiekiu, niekam nieko blogo nedarysiu! – rankas maldai sudėjęs žadėjo Matas. O kad rimčiau atrodytų, vėl pabučiuot savo meilę pabandė. Bet nemokėdamas tik lūpą apkandžiojo.
- Tu tik nebėk, - maldavo Onos. – Pablūsi dar, kur aš tave paskui rasiu?

Šiaip ne taip jiedu susitarė. Ona pažadėjo dar vieną dieną palaukti, o Matas pažadėjo nieko neužmušti savo turtą bedarydamas. Taip jiedu ir išsiskyrė.

---

Ona buvo tvirtai sudėta merga. Ne per daug drūta, saikingai apvali ir šiek tiek tamsesnių plaukų nei kitos. Iš motinos paveldėjo  dailią nosį, iš tėvo – akių ir plaukų spalvą. Visi patyliukais šnabždėjosi, kad Rubežių prosenelis buvo ateivis iš kažkokios Germanijos, apsistojęs tarp šių girių. Jis ir turtų savo šeimai atnešė, ir plaukus užtamsino.
Žydraakės lietuvaitės dairėsi ne tik išstypėlis Matas, bet ir keli turtingesnių ūkininkų sūnūs, kituose kaimuose gyvenantys. Tėvas Antanas paslapčia vylėsi, kad galbūt ir kunigaikščio sūnūs ims žvairuoti jų pusėn, bet anie pas prūsus išjojo tenykščių kunigaikščių dukterų medžiot.
Antanas liko su nosimi. Gera dukra buvo, o gero žento – ne...

Onai kol kas ištekėti ne tiek rūpėjo, kiek įsimylėti. Sulaukusi devynioliktos vasaros, ji leidosi laumių viliojama ir net nesuko sau galvos, kad įsimylėjo tokį Matą, kurį kitos mergos ratu apeina. Nosis kaip bulvė, plaukai kaip rugių bobos, aukštas kaip Vėjopatis – tarsi jis pats būtų kažkur miške atrastas ir Pagaužiams pakištas. Ne, Onai jis buvo pats pačiausias, į kitus ji net nežiūrėjo.
Tik tėvukas labai jau pyko juos kartu kur nors pamatęs. Vis niurzgėdavo, kad ji su varnų baidyklėmis kalbasi, lyg daugiau nebūtų ką kalbint.

Po paskutinio judviejų susitikimo Ona tik ir tegalvojo, kad rytoj bus ta diena, po kurios jiedu arba ženysis, arba bėgs kuo toliau. Vis ne vietoje sėdės ir lauks nežinia ko.
Sugrįžusią namo nelauktai abejonės apniko.

Gyveno Rubežių ūkyje tokia tetulė, už mergą pasilikusi. Giminaitė iš motinos pusės. Vyrą kadaise turėjo, bet anas paskui butelį išėjo. O vaikų jiedu taip niekada ir nesusilaukė, nors Marta sąžiningai prie vaisingumo akmens traukė, kyšį dievams nešė. Visgi niekas nepadėjo – ji taip ir liko vieniša senmerge. Ona, nuo vaikystės ją kasdien mačiusi, pati nelauktai susimąstė apie būsimus vaikus ir truputį ėmė nerimauti. Būdavo gi, kad stengiasi vyras su žmona, lenda ant šieno, o vaikų kaip nėr taip nėr.
- Tetulyt, - sušnabždėjo  klėtin įlindusi, kur Marta vakarais miegoti traukdavo. – A čia esi?
- Aūūū-ū... – prapliupo staugti išgąsdintas Sargis, kuris prie Martos lovos sąžiningai budėjo.
- Tpfu, dvėseliena! – pasigirdo ir tetulytės balsas. Šunį kaipmat tyla sutraukė, pabudęs jis iš kvapo tamsoje abi moteris pažino. – A čia tu, Ona? Ko patamsiais blūdyji?
- Patarimo reikia, tetulyt, - pasakė ši. – Pameni, pasakojai man apie tą vaisingumo akmenį, kur pati ėjai dievams įsiteikti?
- Dar kažką pamenu, - patamsyje Martos balsas buvo kupinas įtarumo. – O tau ten ko prisireikė?
- Net neklausinėk, tetulyt. Labai reikia, tik kelio nežinau. Tėvukas rytoj gali mane vyrui atiduot, o man žinoti reikia, kad vaikų turėti galėsiu.
- Kokiam dar vyrui?! Kunigaikštukui?!
- Nežinau, - skiedė Ona. – Sakė, atvažiuos du piršliai. Tai turbūt vienam kažkuriam atiteksiu. Tai kur man tą akmenį surasti?

Ona kiek patylėjo, įtarinėdama tai šį, tai tą, bet paskui apsiramino ir papasakojo, kad akmuo girioje, visai pakraštyje iš žemės kyšo.
- Mūsuose visa, kas geriausia ir blogiausia tame miške kyšo, - niurnėjo ji. – Tik nesugalvok nakčia traukti, nes nusitemps kokia rugių boba, tai paskui jokio vyro tau nebereikės. Rytoj iš ryto pasiimk grūdų saują ir keliauk prie Gabijos aukuro. Kai prieisi, pasuk tiesiai į girią. Iš ten Jono girinė troba matosi, tai kiek lieviau jos paeik, surasi girioje laukymę. Akmuo beveik jos viduryje kyšo, rugiais apaugęs. Išbarstyk savo grūdus aplink, tada pati užsilipsi ir pasisėdėsi kiek širdis geis...

Neperspėjo tik Marta, kad išvydusi ką nors svetimą Ona bėgtų namo kiek kojos neša. Buvo vakaras, ji jautėsi pavargusi, todėl ir pusę reikalingo pasakojimo pamiršo.

---

O štai Matas ryto nelaukė. Pasiskolinęs žibintą ir kastuvą, jis įžengė į naktinių garsų sklidiną girią, pasiryžęs prie pat pelkės prisiartinti  ir į ją rankas sukišti – nesvarbu, kiek ugnių ten liepsnotų.

[MT: lietuvių mitologija]