Prochoras (pirma dalis)

Po perkūnėliais ir nutik gi tu man šitaip, negalvodamas apie tai, kad likau gyvas, keikiau visą pasaulį! Žiguliukas riogsojo įstrigęs sniego pusnyje, bet tai dar būtų menka bėda, svarbiausia, kad trenkiausi į autobusų stotelę juosiantį bordiūrą ir prakirtau padangą. Nuo smūgio, matyt, sulinko pusašis ir dar kažkokios dalys, nes ratas buvo pasislinkęs atgal ir sulenkęs visą dešino sparno kampą. Vadinasi paskubėjau, norėjau greičiau parodyti naują automobilį šeimai. Tai turėjo būti kalėdinė dovana, kuriai taupėme ilgus metus ir laukėme paskyros. O kur dar savaitė Maskvoje, kyšiai įvairiems valdininkams, kad gaučiau nenuniokotą ir norimos spalvos mašiną! 
    Ankstus žiemos rytas, jokio judėjimo tame briedkelyje, kuriuo norėjau sutaupyti kelis kilometrus ir išvengti milicijos posto, kad netektų aiškintis, kaip viešbutyje atšvenčiau naujo automobilio įsigijimą. Vakarėlis buvo gana audringas, todėl galvą laužė pagiros, o iš burnos dvokė kaip iš bravoro. Kirbėjo Čechoviškas klausimas- '' Ką daryti? ''
    Tolumoje pasigirdo traktoriaus pupsėjimas. Ruskeliai geri žmonės, mielaširdingi, turėtų padėti bėdoje įstrigusiam stiklelio broliui. Neužilg pasirodė traktoriukas, tempiantis kažką panašaus į roges pakrautas šieno. Nereikėjo nė ranka mostelėti, patys sustojo. Buvo dviese, vienas barzdotas, vos telpantis į šimtasiūlę, antrasis- ilgakojis paauglys, ant galvos užsimaukšlinęs sabalų kailio kepurę.
  - Sveikas, matau bėda nutiko, gal kuo padėt?
  - Net ne bėda, o tikra velniava! Naują mašiną niekais nuvariau, žmona mane tikrai iš namų išgarbins...
  - Nesišauk velnio, pats prisistatys, kai ateis laikas, o žmona, jei myli, tik smarkiau priglaus. - Vyresnysis aiškiai buvo savotiškas filosofas baigęs gyvenimo univerkę.
  - Kur jau ten priglaus, gi pagiriotas už vairo sėdau, vakar pirkinį ''aplaisčiau'' ir matyt kiek padauginau.
  - Tai pataisoma. Stepanai, ei Stepanai, atnešk ten iš kabinkos! Ir baik apie naują mašiną tupinėti, dar dažus nubrauksi mėšlina rankove!
  - Tuojau tėtuši, - vaikinas nukurnėjo lapsėdamas ausinės ausimis, - prašom, dar ir sklenyčias prigriebiau, o čia duona ir svogūnas.
Susėdome ant kvapnaus šieno. Barzdočius tvirta ranka atkimšo didžiulį butelį ir pripylė sklidinas stiklines. Skystimėlis nebuvo labai skaidrus, bet kvepėjo lyg ką tik iškepta duona.
  - Na tai už tai, kad pačiam nieko nenutiko, Dievas saugojo!
Susidaužę išgėrėme. Oi gi ir stipri naminė! Lyg saują žarijų būčiau gerklėn sugrūdęs! Net užsikosėjau prispringęs ir galvoj lyg kas jungiklį spragtelėjo, taigi už vairo aš, o dar ir mašiną remontuoti reikia! Alkoholikas nelaimingas, lyg problemų būtų maža!
    Atsikandau namie keptos duonos ir griežtę svogūno. Naminukės deginantis stiprumas iškart sumažėjo, o po visą kūną pasklido maloni šiluma. Galvos skausmą kaip ranka nuėmė!
  - Ot dabar tai jau atrodo prisidirbau! Kaip gi aš mašiną vairuosiu ir kur čia servisą rasti? Kas man ją sutvarkys, o dar penktadienis...
  - Nėr pas mus jokių servisų, kolchozo kalvis, Matvėjus, jau trečia savaitė dukros vestuves švenčia, teks pas Glostytoją važiuoti. Mane Fiodoru Michalyčium šaukia, tai už pažintį! - Taip kalbėdamas vėl prikliukino pilnas stiklines.
  - Mano vardas Arūnas, iš Lietuvos aš, už pažintį!
  - Iš Lietuvos sakai... Ne, nebuvau ten, tik užkaukazėj teko, kai armijoj tarnavau. Tu nebijok dėl mašinos, va nuvešim šienelį ir paskui tave paimsim.... Gal ne, palauk. Stepanai, imk šakes ir krauk šieną va čia prie autobuso būdelės, žmogui padėt reikia!
    Tas ilgakojis vaikinas matyt vien iš sausgyslių ir raumenų, griebė šakėmis tokias gniūžtes, kad ir aš būčiau vargiai pakėlęs!
  - Kaip mes ją ant rogių užtempsim, matai ratas išmuštas, nepastumsim...
  - Ir dėl to nebijok, aš arkliuką- kupriuką nuo šlypkių atkabinsiu. Ne rogės čia- šlypkės.
    Nieko sau ''išradimas''! Ant dviejų rąstgalių- pavažų užmestas storas skardos lapas ir prikabintas prie traktoriaus. Nuo žemės vos- vos pkilęs, tikrai nesunkiai užvilksim mano sudužėlę.
    Neilgai trukus traktoriumi ištempėme automobilį iš pusnies ant kelio. Žalos buvo daug daugiau nei matėsi iš po sniego. Visa priekio dešinė pusė sulamdyta, ratas kaip nulūžusi koja užsuktas, durelės irgi susibangavę, pažibintis sudužęs... Vargas man! Pinigų jau visai nedaug beturėjau, o ir tie patys skirti degalams, kad iki namų vos pakaktų ir šeima niekuo padėt negalės, visas santaupas išsivežiau. Kiek tas remontas gali kainuoti ir kas tas ''glostytojas''? Matyt kažkoks vietinis meistrelis, namie dirbtuvėlę įsitaisęs. O įrankiai, tikriausia, kaltas- plaktukas ir JBNmat! Na, kad tik iki namų kaip nors prisikasti, o ten Staska VAZ centre sutvarkys kaip lėlę, neveltui tiek arielkos esam kartu išmaukę!
  -  Tai važiuojam su Dievo padėjimu, o tu Stepanai bėk namo, pasakyk kad bobos pirtį iškūrentų ir arbatinį tegu užkaičia! - Suriko Fiodoras kai žiguliukas jau buvo užkeltas ant tos platformos ir pririštas grandinėmis. - Ar visas dalis surinkai? Apžiūrėk, kad viską iki smulkiausio trupinio paimtum, - net nesupratau kam tai reikalinga, kas sulipdys sudužusį stikliuką, bet sąžiningai viską surinkau. Jaučiausi kvailai.
    Stepanas kaip kiškis nustriuogsėjo tiesiai per laukus, o mes dviese susispaudę ankštoj traktoriaus kabinoj lėtai lingavom duobėtu keliu.
    Kelias pasirodė begalinis. Išsukus iš pagrindinio plento iškart prasidėjo vien apsnigti bekraščiai laukai, vėliau tamsi giria, o traktorius vis pukšėjo ir pukšėjo, tai kildamas į kalniuką, tai lėtai riedėdamas pakalnėn... Net miegas suėmė, lauke sutemo, kiek čia tos dienos prieš Kalėdas...
    Vienintelis veikiantis žibintas iš tamsos išplėšė kažin kokią bakūžę, jei ne rūkstantis kaminas, visai nesimatančią iš po gilaus sniego. Buvau sustiręs ir sušalęs nuo ilgo tupėjimo ankštoj kabinoj. Aplink viešpatavo tikra rusiška žiema ir šaltis spaudė nemenkas, sniegas tiesiog rėkė po kojomis. Vos matomu taku nubridome prie trobelės durų.
    Fiodoras, vyras gana aukštas, nesibeldęs atvėrė girgždančias duris ir sulinkęs vos ne dvigubai, prasispraudė į ankštą priemenę, tamsią ir prikrautą įvairių rakandų. Kažkur kampe sumekeno ožka. Na ir kvapelis, kaip tvarte! Nieko aplink nematydamas stovėjau prie įėjimo, kol jis atvėrė kambario duris ir į prieangį įspindo kiek šviesos. Bijodamas ką užkliudyti žengiau iš paskos.
  - Ar degtinę paėmei? Negražu tuščiom į svečius eiti...
    Nugurgždėjau iki traktoriaus ir suradau skuduruose suvyniotą ''dovaną''. Bijodamas sudaužyti pamažu grįžau į trobelę.
    Kambarį apšvietė žibalinė lempa, vidury sumūryta rusiška krosnis žėruodama žarijom skleidė malonią šilumą, o už grubaus, rankų darbo, stalo sėdėjo senolis. Ilgais marškiniais, sujuostais virve, kabino mediniu šaukštu viralą tiesiai iš katiliuko.
  - ... padėt reikia, iš toli jis atkako, bėda žmogui. Tai kaip, Prochorai, ar neatsakysi pagalbėt? - Matyt Fiodoras prašė pagalbos to seno kelmo!
    Stovėjau prie durų nieko nesuprasdamas, tai ką, šitas ir yra tas meistras? Tai kad jam jau virš šimto metų, senesnis už visą mechaninį pasaulį!
  - Duris tai uždaryk, nūnai metas šaltas, kaip Judo bučinys, malkas taupyti reikia, - sududeno senis bosu.
  - Aha ir dėk ant stalo ką atnešei, šalty pabuvus bus dar saldesnė. - Pritarė naujasis mano pažįstamas.
    Padėjau pilvotą butelį vidurstaly ir prisėdau ant suolo krašto greta Fiodoro.
    Prochoras tylėdamas kabino iš katiliuko. Stebėjau žilus antakių krūmus, baltą barzdą vos ne iki juostos ir rankas gumbuotais pirštų sąnariais. Nežinia, kiek jam buvo metų, bet rankos nedrebėjo, judesiai tikslūs. Mano pažįstami senoliai jau senai būtų pilną sterblę košės prisikrėtę. Renkant medžiagą apie antrą pasaulinį karą teko lankytis senelių prieglaudoje, visokių ten mačiau, bet taip gerai ''išsilaikiusio'' nepastebėjau. Gal jis joga užsiiminėja?
  - Iš toli sakai, - Prochoro bosas nesiderino su jo išvaizda, - ir toli Dievas savo tarnų turi...
  - Tai kas ten pas tave? Žmogus ar gyvulys, o gal tau pačiam kokią bausmę Dievas atsiuntė už tavo darbus nuodėmingus? - Iš po antakių miško blykstelėjo ryškiai mėlynos it grūdintas plienas akys. Supratau, kad tai klausimas man, bet kažin kodėl užėmė kvapą ir likau kvailai išsižiojęs.
  - Ne gyvis jam susirgo, mašiną vaikinas sulaužė, geležį... - Už mane atsakė Fiodoras.
  - Ir geležį taip pat Dievas sukūrė, tik ne tokiem kaip mes, - dudeno Prochoras vis garsiau, - mes iš jos tik kardus kalt teišmokom, užtat ir baudžia mus nuodėmingus, užtat ir kenčiam! Ir ilgai kentėsim, iki pat pabaigos pasaulio šito, o tada kiti ateis... Tik niekas jau šito nematys, - pridūrė visai tyliai. Tada atsistojo, nustebindamas savo aukštu ūgiu, pagrabinėjo kažin kur už ikonos, ištraukė alavinį puodelį, pripylė sklidiną degtinės ir stovėdamas išgėrė vienu mauku. Mane, dievaž, jau reikėtų reanimacijoj gaivinti po tokios dozės, o jam nieko! Net skruostai neparaudo!
  - Eime, - kreipėsi į Fiodorą, - parodysi tą geležį, o tu sėdėk ir nė krust man!
    Taip ir likau sustingęs, tik mintys galvoj dūzgė lyg širšės. Kas gi jis per vienas ir ko čia taip pučiasi, kokios čia tos mano ''nuodėmės'' jam gyvent neduoda ir svarbiausia- kuo jis mano automobiliui gali pagelbėt? Iškart matyti, kad apie mašinas jokio supratimo neturi, ''geležim'' vadina, tai bent meistras! Nors nebūtų nauja, palikčiau kokį seną laužą ir tepasiunta, bet dabar! Ką aš žmonai pasakysiu, o svarbiausia- ką ji man... Galas, šeimyninis gyvenimas šuniui po uodega, nei pinigų, nei daikto ir vis per mane, seną latrą...
    Lauke traktoriaus variklis subirbė garsiau, o už minutės įvirto Fiodoras:
  - Varom iš čia, greičiau, greičiau, kerėpla!
    Išlėkiau kaip iš ugnies, prieangyje vos negriuvau už kažko užkliuvęs. Fiodoras dideliais žingsniais lumpsėjo prieky, pavijau tik prie traktoriaus. Sėdęs už vairo iškart pajudėjo, vos spėjau įšokti!
  - Kas čia vyksta, gal gaisras, ar...?
  - Tuoj Prochoras ''glostyt'' pradės ir vargas mums, jei pasimaišysim! Judinkis, gelžgaly prakeiktas, kuily špižini, atleisk man viešpatie...
    Nors traktorius riaumodamas lėkė vos matomu keliu pro šimtamečius medžius, Fiodoras jį skubino tarsi šlubą kuiną. Pasiutusiai kratė, todėl įsikibau kur tik galėjau, kad neiškrisčiau iš kabinos, nes tada tai tikrai galas, iškart po ratu!
    Pastebejau, kad aplink sutemo, nieko sau kalambūras- nakty sutemo! Bet buvo būtent taip, žeme apgaubė rašalo juodumo tamsa, aplink jau nebesimatė net medžių siluetų, traktoriaus žibintas vos apšvietė kelią ir kažkaip keistai, lyg šviesą kas spaustų prie žemės. Šviesa įgavo raudoną kraujo atspalvį, ar greičiau, rubino raudonį ir švietė lyg per kažkokį plyšį, ant sniego matėsi, tai kryžius, tai iksas, tai taikinio apskritimai. Pasidarė baisu, į kokią velniavą aš įsivėliau? Per traktoriaus kriokimą išgirdau, ne, greičiau pajutau, žemą riaumojimą, ar infragarsą, kuris persmelkė, tarsi į kūną pateko milijardai mažų burbuliukų, tarsi visas kūnas tapo drebučiais. Staiga viskas nurimo, Fiodoras sumažino greitį ir traktoriaus birbimas tapo normalus.
  - Ech, suspėjom! - Pastebėjau, kad Fiodoras braukia nuo kaktos prakaitą.
  - Kas, po velnių, čia buvo, karas prasidėjo, ar ką?
  - Namie, viską namie prie arbatos papasakosiu, jau netoli beliko, tuoj į pirtelę, o paskui pasikalbėsim... Tik nelabojo daugiau nebešauk, nuo jo čia ir taip apsigint negalim...
    Įvažiavome į kaimo gatvę, iš abiejų pusių aukštos tvoros, vienintelis šulinys gatvės gale. Tuoj pasiuto skalyti šunys, kai atvėrę aukštus vartus įsukome į vieną kiemą. Pastebėjau, kad dar nebuvo taip vėlu, tik vienuolika valandų, bet jaučiausi lyg visą dieną katorgoj atidirbęs.
  - Štai ir namie, eime bobom pasirodysim, o po to į pirtį, - pastatęs traktorių erdvaus kiemo vidury, Fiodoras nusivedė mane prie drožinėtų gonkų, apšviestų elektros lempute. Jis nusitraukė savo šimtasiūlę, nusiavė veltinius ir įžengėme į pirkią. Visur rusiška dvasia- krosnis vidury, ikonos kampe, apšviestos atskira maža lempute, ilgas stalas, užtiestas balta linine staltiese ir suolai abipus jo. Galustalėj, matyt, garbingiausioj vietoj, aukštas krėslas. Visur nepriekaištinga švara, net keista, rodos ir ore nė dulkelės.
    Mus pasitiko radonskruostė moteriškaitė, apie kurią liaudyje sakoma, ''kiek paritus, tiek pastačius'', mano jau matytas ilgakinkis Stepanas ir jauna mergina, tikriausiai, jo sesuo.
  - Tai ko gi tu Fedia svečio nenurengi? Vilkitės striukę ir batus nusiaukit, štai jums untai, kojos matyti jau į kaulą sušalo, kas gi žiemą į Rusiją su batais važiuoja, su veltiniais reikia, - tarškėjo moterėlė, - ir vardas jūsų kažkoks nemūsiškas, Stiopa niekaip prisiminti negalėjo, Alioša pavadino.
    Stepanas nuraudo kaip burokas, o jo sesutė prunkštelėjo į saują.
  - Nesikabinėkit prie žmogaus, rankšluoščius geriau paduotumėt, o tai pirtis išsivadės, - Fiodoras atrodė suirzęs, - kudakuoja vištos...
  - Jau viską nunešiau, tuoj Nastia švarius marškinius atneš, o svečiui, Fedia, tavo buvusias kareiviškas kelnes duosiu.
    Norėjau ginčytis, bet Fiodoras pertraukė dar nė neprasižiojus:
  - Bobų klausyt reikia, jos šituos dalykus išmano!
    Užsimečiau Fiodoro paduotus kailinukus ir nužingsniavome į netoliese esančią pirtelę. Mažutė aprūkusi lempelė vos apšvietė priepirtį ir mes nusirengę sulindome pirtin. Karštis kvapą užgniaužė! Fiodoras užlipo ant plautų ir kai įsitaisiau šalimais, jis, pagriebęs kaušą vandens, šliukštelėjo ant įkaitintų akmenų. Tvokstelėjo garo srovė, net ausis užgulė, pasijutau lyg šutintuvėje.
    Ilgokai viens kitą pėrėme vantomis, prakaitavom, retsykiais iššokdami į kiemą pasitrinti sniegu.
  - Čia tai kas, va dieną būtume prūde ekete iškirtę, va ten tai smagumėlis! - Fiodoras prunkšdamas trynėsi sniegu.
    Visą nuovargį kaip ranka nuėmė, grįžome žvalūs, atjaunėję tikraja to žodžio prasme. Viduje laukė nukrautas stalas, bet didžiausią įspūdį paliko žvilgantis virdulys, didžiulis, kokių dviejų kibirų talpos. Kvepėjo pyragu ir žemuogių uogiene.
  - Viskas prasidėjo dar tada, kai po revoliucijos komunistai čia cerkvę susprogdino, - sėdus už stalo, švariais marškiniais, Fiodoras atrodė tarsi senų rusų pasakų, bylinų, herojus, - nelabasis tada ir apsireiškė. Kaimas tada buvo didelis, ne toks kaip dabar, du su puse kiemo. Pradėjo gyvuliai kristi, na čia tai kas, gal ligos kokios, ar koks kotas, bet ir žmonėm kliuvo, daugelis išprotėjo, nei iš šio nei iš to. Senoliai tada kalbėjo, kad juos biesas apsėdo. Ir bobos vien išsigimėlius gimdė, tai dviem galvom, tai be rankų- kojų... Buvo, sakoma, net iš Maskvos daktarai atvažiavę, bet niekuo nepadėjo, tik galvas kraipė.
    Žmonės, aiškus dalykas, persigandę namus paliko ir išsilakstė kas kur. Komunistai šitoj vietoj konclagerį įkūrė, mat čia geležinkelis netoli, o vietos atokios. Kas tada su nelabuoju dėjosi, nėra žinių, mat paprasti mirtingieji čia nesilankydavo, tik kaliniai- mirtininkai. Kiek žmonelių čia galvas padėjo, kas žino? Po karo dar buvo matyt kapinaitės...
  - Ką ten kapinaitės, grioviuose žmones laidojo, nekrikštai tie, - įterpė žodį Vera Ivanovna, apkūnioji Fiodoro pačiutė, - kas gyvas liko pasakoja, kad čia net žemė dejuodavo...
  - Kas ten dabar žino, gal tik tie kur kapuos atgulė... Po Stalino mirties konclagerį išardė, viską išdraskė ir kolchozą įsteigė, ''Lenino keliu'' vadinasi. - Fiodoras riekė storas pyrago riekes ir storai tepė uogiene. - Tik darbo jėgos trūko, tai ir perkėlė mus į šitas vietas apgyvendinimui. Pamažu įsikūrėm, namelius pasistatėm, bet ir vėl, nelabasis gyvent nedavė! Tada ir pasirodė Prochoras, o gal ir visą laiką čia gyveno, tik nepaklausi  jo, nė žodžio nesako, nei kas, nei iš kur... Anksčiau, kai dar jauni buvom, dėmesio lyg ir nekreipdavom, kad naktim kas vaitoja, ar aplink langus baldosi, bet į girią tai nė nebandyk eiti! Taip galvą susukdavo, kad žmonės po savaitę namų nerasdavo, o kai pareidavo- iškart į durnyną! Dar viena bėda, kad čionai jokia technika neveikdavo, bandė mišką versti, tai tik rankiniu pjūklu. Prie girios ir motoriniai veikia, o pačioj giroj- nė šnipšt! Na tai va, tuo metu pasirodė tas senolis. Žeminę, kur matei, jis senos cerkvės vietoj surentė ir pats vienas! Kai apsigyveno, tai kokį mėnesį keisti reiškiniai dėjosi, lyg girioj gaisras, tokios pašvaistės, lydimos griaustinio, plaukai piestu stodavosi ir vis naktimis, o po to viskas nurimo. Dabar pauogaut, pagrybaut galima ir naktim ramu.
  - Nejaugi mokslininkai tokia keista vieta nesusidomėjo? Juk tai tikras lobis mokslui, tokia anomalinė zona, gal čia visai ne velnių darbas, o kokių... ateivių?
    Po mano žodžių šeimininkai nutilo, susižvalgė.
  - Tai mes ir esam tie mokslininkai, - Vera kiek nuraudo, - visas kaimas, visi su akademiniu išsilavinimu. Tiriam šias vietas jau dvidešimt penkis metus...
  - Ir nieko nesuprantam, - piktokai ją pertraukė Fiodoras, - kad ir tas Prochoro ''glostymas'', kas per reiškinys? Bet kokią ligą, ar žmogui, ar gyvuliui pagydo, net žvėrims miške padeda... Tarp kitko ir pats esi to eksperimento dalis, mat dar nemačiau kaip jis su metalais žaidžia. Ne kiekvienam jis su metalu padeda, toli gražu, buvo specialiai vežami sulaužyti įvairūs daiktai, bet kol nepamato šeimininko, nei piršto nepajudina, o kai pamato...
  - Taip, daugeliui atsakė, mat žmonės blogi, - susimasčius Vera Ivanovna sukinėjo arbatos puodelį. - Jūs įsivaizduojate kas čia vyktų, jei mūsų nebūtų? Kiek ligonių ir šiaip aferistų, mėgėjų pasipelnyti čion sulėktų? Pabėgtų iš šių vietų Prochoras, o dabar mes jį saugom ir net Maskvos valdžia nežino kas iš tikro čia vyksta.
  - Visi šiame kaime vienaip ar kitaip nukentėjo nuo komunistų valdžios, štai ir susibūrėm į bendruomenę. Nei milicija, nei saugumas perdaug čia nosies nekiša, bijo. Buvo kartą Prochoras jiems pirtį užkūręs, kas tik lindo, susirgo įvairiomis vėžio formomis, išmirė per pusmetį. Tik mūsų įgaliotinis, Vasia, gali kur panorėjęs vaikščioti, jam nieko nenutinka, bet jis ir ne piktybinis. Užeina, patikrina, kas kur kaip ir eina sau... Net naktimis gali vaikščioti, cha, o tu taip pabandytum! Na, bet gana apie tai, svarbiausia, kad ir kokia ten Prochoro magija bebūtų, ji veikia! Vienintelė salyga- būti geru žmogum, taip sakant, laikytis Biblijos taisyklių, o štai gyvuliukus jis gydo nežiūrėdamas, ar tu geras, ar ne.
  - Štai jūs čia man viską pasakojat, o gal aš koks valdžios statytinis, ar saugumietis?
  - Tai tu, vyruti, jau krauju skrepliuotum, jei ne dar blogiau! Nueiti pas Prochorą su piktom mintim, su išdavyste ir sveikam kailį išnešti? Tai būtų stebuklas! - Fiodorą aiškiai pralinksmino mano žodžiai, - imk geriau pyrago, o uogienė kaip medus, mano Veročka tik viena tokią skanią teverda, imk, imk, nesikuklink! Ir arbatos gerk, skysčius po pirties atstatyti reikia, tai kaip gydytojas tau sakau, na ko išsižiojai? Terapeutas, jei ką, jūsų paslaugoms, o Veročka- istorikė, paleokosmologija jos sritis, prašau mylėti ir gerbti!
  - Pala, pala, o apie kalvį ką sakei? Kad jis tris savaites vestuves švenčia? Tai kaip čia suprasti, jei visi tokie mokyti, gal jis koks alchašas, gal atsitiktinai į kaimą papuolė?
  - Na ne, Matvėjus Fiodorovičius inžinierius- metalurgas, profesionalus metalų ekspertas, o kad išvyko dukros aplankyti, vestuvėse pašokti, tikra tiesa ir labai gaila kad jo nėra, jis pirmas norėtų pamatyti ką senolis tavo mašinai padarys. Kagi, jau vėlu, o kaip sakoma, rytas už vakarą protingesnis, eime, pūkų pataluose tave paguldysiu.
    Fiodoras palydėjo mane į kitą kambarį. Kambarėlis mažutis, bet ir čia nepriekaištingai švaru, plati lova tiesiog spindėjo baltumu. Palinkėjęs labos nakties griuvau miegoti ir nors į galvą lindo įvairiausios mintys, gan greit užmigau kaip rąstas.
    Pabudau kai už lango jau sklaidėsi tamsa, reiškia, vos ne iki pietų miegojau- žiemą vėlai švinta. Šalia lovos radau švarius, tvarkingai sulankstytus savo drabužius. Greit apsirengiau ir išgirdau Fiodoro stiprų balsą. Jis dainavo kažką tokio: ''Kas miega ankstų rytelį, to koldūnai laukia atšalę''!
  - Sveikas iš labo ryto! - Užriko įkišęs galvą pro duris, - ar praustis eisi, ar lauksi kol traiškanos nubyrės? - Pajuokavo.
  - Labą rytą, jau matyt viską pasaulyje pramiegojau, o lauke snyguriuoja?
  - Ir dar kaip! Bet tai gerai, šaltis nukrito, važiuosime tavo mašinos ieškoti.
  - Kaip tai ieškoti? Taigi vakar pas Prochorą palikome, gal nebepameni?
  - Viską pats pamatysi, o aš dar ir paaiškinsiu kai ką, na eime.
    Nusiprausus ir apsiskutus pasodino už gausiai apkrauto pusryčių stalo. Šįryt čia susirinko visa šeima. Palinkėjau visiems labo ryto ir gavau didžiulį dubenį garuojančių naminių koldūnų uždarytų grietine. Skanumėlis- pasaka, liežuvį gali praryti!
    Po sočių pusryčių ir poros puodelių kvapnios arbatos išėjome laukan. Snigo nelabai smarkiai, Stepanas su sesute lakstė po kiemą, plačiais kastuvais žerdami sniegą į pašalius. Traktoriaus variklis jau buvo užvestas ir pašildytas, tad išvažiavome negaišuodami. Kaip Fiodoras sužinodavo kur yra kelias, kai aplink vien tik apsnikti laukai, taip ir liko paslaptis, bet jis tvirta ranka sukinėjo vairą ir įdėmiai žvalgėsi.
  - Še tau kad nori, nerasim tavo mašinos iki pavasario! - Buvo matyti, kad jis juokauja, - ir kur gi Prochoras ją nukišo? Nežinau tyčia ar ne, bet jis pataisytą daiktą teleportuoja maždaug kilometro atstumu nuo savo žeminės. Žmones, gyvulius taip pat, bet visad į vieną vietą, ten jų ir laukiame, o visa kita gali būti bet kur. Kartą mūsų fiziko, Boriso, kino kameros visą savaitę ieškojome, radome jo paties šuns būdoje, tai bent gardžiai pasijuokėme! Va, žiūrėk, ten, prie to medžio, matai, kryžkelėje? Ko gero jis ir bus.
    Medį, aišku, mačiau, bet nieko panašaus į kryžkelę ir automobilį, gal tik sniego pusnį šalia. Pamažu privažiavome arčiau ir tikrai, visas apsnigtas, apipustytas, mano žiguliukas ant šlypkių! Iššokau iš kabinos ir pribėgęs ėmiau žerti sniegą, o dangau, jokios avarijos žymės! Nauja padanga, naujas sparnas, net pažibinčio stiklukas naujas! Ratas savo vietoje, dažų spalva tokia pat kaip ir visos mašinos, durelės lygios, lyg ką tik iš gamyklos!
  - Stebuklai! Kur jis gavo detalių ir naują padangą, ir kaip tokią pat spalvą atitaikė, dievulėliau, nei žymės, kad buvo daužyta! Ir visa tai per vieną naktį! Kaip jis tai padarė, net ne garaže, o lauke ant sniego!
  - Tu ką, dar nieko nesupratai? Čia nei vienos naujos dalies nėra, viskas tavo mašinos! - Fiodoras, atrodo, buvo nustebintas mano kvailumo. - Važiuojam namo, apžiūrėsim kaip reikiant.
    Prikabinome šlypkes prie traktoriaus ir pamažu pajudėjome kaimo link. Vis žvalgiausi į savo automobilį, negalėdamas patikėti, kad jis vėl kaip naujas, o gal vis dėl to tikrai naujas? Kad ir ką Prochoras jam padarė, buvo atlikta nepriekaištingai. Netilpo galvoje, kad toks senis taip galėtų remontuoti. Gal jis turi kokią remonto brigadą? Visiška nesamonė, kai mes sulindome į jo būstą, ten apsisukti vos galėjome, o ir ką padarytų visa brigada ant sniego, naktį, spaudžiant šalčiui...
    Kiemo vartai jau buvo atviri, kai atvažiavome ir, ko gero, susirinko visi kaimo gyventojai mūsų pasitikti. Pastatėme traktorių kieme ir visi susigrūdo prie mano mašinos.
  - Neskubėkit, visiems vietos ir laiko užteks! - Suriko Fiodoras išlindęs iš traktoriaus. - Eime, pirma arbatos išgersime, su svečiu susipažinsime. Stepanai, nušluok sniegą nuo mašinos!
    Kratydami sniegą nuo veltinių, visi suėjome vidun. Ant stalo puikavosi virdulys, didelis tortas ir daugybė puodelių su lėkštutėmis, o taip pat keli buteliai be etikečių ir taurelės.
  - Sėskit už stalo mieli sveteliai, vietos visiems užteks ir pyragų taip pat! - Fiodoras, aiškiai pakilios nuotaikos, visus susodino prie stalo. Man teko vieta galustalėje, ant krėslo, jaučiausi nepatogiai visų dėmesio centre.
  - Taip jau pas mus priimta, pirmas tostas už senolį, - tarė mano kaimynas iš dešinės, pildamas į taureles žolelėmis kvepiantį gėrimą.
  - Už senolį! - Kai taurelės buvo pilnos, visi atsistojo. - Duok Dieve jam sveikatos ir ilgų metų!
    Gėrimas buvo stiprus, bet ne svaigino, o suteikė energijos, tarsi gyvybės banga plūstelėjo į kūną.
  - Susipažinkite- Arūnas iš Lietuvos! - Kai visi susėdo, Fiodoras mane pristatė, - nelaimė žmogui nutiko, per durną galvą mašiną sudaužė! Tik nėra to blogo, kas į gera neišeitų, dabar visi galėsime senolio darbą apžiūrėti, bent jau man dar neteko matyti atstatyto automobilio ir ne tik metalinių dalių, padanga taip pat buvo sprogusi, stikliukas sudaužytas.
  - Kuri pusė buvo daužta? - Tai mano kaimynas iš dešinės.
  - Dešinę pusę supyliau, užnešė ir liuobiau į bordiūrą, per greit važiavau, kaip asilas...
  - Kam tas „kaip“? - Paklausė kažkuri moteris ir visi prajuko.
    Nuraudau it pirmokėlis. Ko jie čia mane lazdavoja, lyg patys šventi būtų!
  - Atleiskit už ilgą liežuvį, tai mano priešas, nenorėjau užgauti, - moteris ilgais, banguotais, varno juodumo plaukais, - aš Sofija Igorevna, chemikė, labai noriu pamatyti atstatytą padangą.
  - Na ne, brangute, chemija palauks, aš, kaip fizikas, eilėje pirmas! Borisas Jurjevičius, jūsų paslaugoms, - prisistatė kaimynas iš dešinės.
  - Peštis tikrai nebūtina, juk Arūnas dar paviešės pas mus dienelę, kitą? - Fiodoras pripildė taureles.
  - Kiek tik reikės, - žiobtelėjau ir pagalvojau apie savo šeimą, - tik norėčiau namo paskambinti...
  - Na po tokios avarijos tektų visą savaitę servise sėdėti, taip kad tavo šeima gali ir nežinoti, kur remontavai, o paskambinti iš pašto galėsi, Fiodoras Michailyčius mestels savo plieninu žirgu, - pliktelėjęs pusamžis vyras mojuoja šaukšteliu, - aš- Ivanas Dimitrievičius, mano arkliukas- biologija, tarp kitko, tai visų mokslų motina!
  - Ivanas apžergė savo kumelaitę, dabar kalbos iki ryto užteks! - Sofija vėl nesusilaikė nepajuokavus.
  - Ponia Sofija, brangioji, be biologijos ir chemijos nebūtų, ir tektų jums vietoj chemijos lėkštes mazgoti muilo šarmu!
  - Siūlau baigti mokslinį disputą ir pakelti taures už tai, ko mokslas dar nepajėgia išaiškinti! - Fiodoras pakėlė taurelę.
    Visų nuotaika buvo pakili, juokavome, valgėme skanų tortą, kurį iškepė Nastia. Mano mintys sukosi apie automobilį, ką gi jam Prochoras padarė? Iki šios dienos jokiais stebuklais netikėjau, protas reikalavo racionalaus paaiškinimo.
  - Viskas, daugiau nebegaliu, - tariau pakildamas iš krėslo, - kviečiu visus apžiūrėti automobilį. Taip pat norėčiau, kad kas nors papasakotų, kas čia vyksta, nes įtariu kažin kokią magiją.
    Borisas atsistojo pirmas:
  - Eikime, jaunuoli, aš pabandysiu jums kai ką paaiškinti, nors kažin ar pats ką nors suprantu, na nebent tik tiek, kad matau visiškai sveiką mašiną.
    Išėjome į kiemą, snigti jau nustojo, buvo vidurdienis, tad viskas matėsi kaip ant delno. Apėjome automobilį ir pritūpiau prie buvusio sulaužyto rato.
  - Štai ši vieta ir patyrė didžiausią smūgį, visas sparnas buvo nuniokotas ir durelės susibangavę, padanga sprogusi, o dabar visiškai nei žymės neliko, ką apie tai pasakytumėt? Tik be jokių burtų!
  - Sakote be burtų, - Borisas prisimerkė, - be burtų nelabai kas išeis... Jūs matėte senolį, ką apie jį manote?
  - Tiesiog senas žmogus, gal kiek labiau save prižiūrėjęs, na dar degtinę puodeliais geria...
  - Štai čia jūs klystate, degtinės jis nė prie nosies nekiša, vartoja ruginukę ir tik namie gamintą. Jūs Sofijos paklauskite, ji tą visą ūkį prižiūri, organinė chemija jos hobis, o ypač senieji ruginukės receptai. Ragavote jos užpiltinės? Tos žolelės jai buvo specialiai atsiustos iš taigos, čia tokių nė su žiburiu nerasi. Senovės kiniečių receptai veikia, nors buvo sukurti dar gerokai prieš Kristų.
  - Na čia viskas suprantama, namie gaminta užpiltinė, nieko stebuklingo, o štai mašinos remontas...
  - Ar teko kada nors girdėti apie telekinezę? Apie tai, kad daiktus galima judinti vien valios jėga?
  - Manau kad tai šnipštas, iš piršto laužtos pasakaitės prieš miegą!
  - O atrodote išsilavinęs, apsiskaitęs... Pabandysime okamo skustuvo metodu, aš jums sakysiu faktus, o jūs bandysite juos paneigti. Kaip jau turbūt pastebėjot, senolis neturi jokių remonto dirbtuvių ir įrankių, taip?
  -  Taip, bet... Bet jis gali turėti kokią brigadą remontininkų... - Griebiausi kaip skęstantis šiaudo.
  - Aha ir jie slepiasi girioj, o kai kas atveža sudaužytą automobilį- išlenda! Truputį juokinga, a? Tik kad čia iki autostrados toloka, nebūtų senoliui gero biznio, ubagais remontininkai išeitų. Ar teko kada keisti ratą? Kiek laiko užtrukot, kol pakeitėt?
  - Apie valandą, jei varžtai greit atsisukdavo.
  - Taip, o kiek, jūsų manymu, užtruktų šio automobilio remontas? Net jei turėtumėt visas reikiamas detales ir įrankius.
  - Manau, porą dienų, mašina nauja, varžtai neužrūdiję...
  - Bet tiek neprireikė, senolis ją sutaisė maždaug per pusvalandį, ar tai įmanoma?
  - Hmm, taip, bet padanga tai aiškiai nauja, matot? Niekur jokio lopo, visiškai naujas daiktas! Be to ir užlopyti tokios skylės neįmanoma, tai ne vinuku pradurta. O dažai? Kad ir ką besakytumėt, mašina perdažyta!
  - Nemanau, kad šaltą naktį, ant sniego, galima nudažyti automobilį, tokių dažų dar neišgalvojo. Ar teko girdėti, kad metalai atsimena savo formą? Jei, pavyzdžiui, kūju buvo suformuotas metalas, jis, kad ir sulanksčius, gali atgauti prieš tai buvusią formą, leiskim, pašildžius žaizdre. Jums tai plačiau galėtų papasakoti mūsų metalurgas Matvėjus Fiodorovičius, gaila, jo nėra. Tačiau pats senolio gostymo principas tuo ir paremtas, jis tik grąžina metalui jo buvusią formą, taip pat atstato ir dažus ir guminę padangą. Niekas nežino kaip tai vyksta, bet molekuliniame lygyje visos medžiagos grįžta į savo vietas. Tiesa, medžiagų savybės kiek pasikeičia, jie tampa atsparesni dilimui, tvirtesni ir taip toliau. Va Sofija tuoj padarys cheminę gumos analizę, tada ir pažiūrėsim kas ten guminio joje liko.
  - Na gerai, o pažibinčio stikliukas? Juk tikrai naujas.
  - O kuo stiklas skiriasi nuo kitų medžiagų? Tokios pat molekulės, atomai ir taip toliau... Tam, kuris įvaldė medžiagų sandaros paslaptis, visiškai tas pats, ar ledas, ar molis. Štai pažvelkite į šį žiedą, - Borisas nusimovė nuo piršto masyvų auksinį žiedą, - kažkada tai buvo paprasta geležinė veržlė, senolis ją pakoregavo ir tapo auksinė, o Matvėjus nukaldino žiedą.
  - Bbbet to negali būti! Tai nepaaiškinama jokiu mokslu, ne, tai visiška nesąmonė, to negali... - Žiedo vidinėje pusėje dar matėsi  sriegio prorėžos, kas gi gamintų užsriegtą žiedą specialiai!
  - Sutinku, kad sunku patikėt, bet juk automobilis buvo sugadintas, o dabar jis sveikas, tiesa?
  - Gelžgalį paversti auksu, tai iš fantastikos srities! Juk tada Prochoras būtų turtuolis, gyventų sau prie šiltos jūros ir pinigus kastuvu žarstytų! O gal jis surado filosofinį akmenį, kurio ieškojo senovės alchemikai?
  - Pirmiausia pagalvokime kam senoliui tokie turtai, kur jis juos dės? Be to, ne visi nori pinigus kastuvu semti, yra tokių, kurie turi kitiems padėti, nuo vėžio išgydyti. Ar žinote, kad Fiodoro žmona negalėjo turėti vaikų? Po to kai senolis ją pakoregavo, gimė Nastia, vėliau Stepanas ir abu sveiki, kaip ridikai! Štai Sofija Igorevna sirgo plaučių vėžiu, cheminiai reagentai jai pakenkė, po Prochoro gydymo dingo visos ligos, ji sveika ir gali džiaugtis gyvenimu! Man pačiam teko dirbti su radioaktyviais metalais, gydytojai konstatavo odos vėžį, pasveikti praktiškai nebuvo jokios vilties, pakvietė Fiodoras į šį kaimą, taip sakant, ramiai numirti ir nusitempė pas senolį. Dabar aš ir anūkais pasidžiaugti galėsiu! Aišku, tam pirma reikės žmoną susirasti, o aš laikiau save užkietėjusiu viengungiu, radioaktyvios medžiagos- ne dangaus mana, vyrui tai tikra bėda, jei suprantate apie ką kalbu...
    Man susvaigo galva, juk tai neribotos galimybės! Turtai, sveikata ir visa tai ranka pasiekiama, tereikia draugauti su Prochoru! Mano veide, matyt, atsispindėjo visos emocijos, nes Borisas griežtai krestelėjo mane už peties:
  - Net negalvok apie tai, net minčių tokių neturėk! Tu ką, į kapus pirm laiko užsimanei? Senoliui nebūtina būti šalia, kad už tokias mintis nubaustų, galvoji tu čia pirmas toks savanaudis?
    Papurčiau galvą, kas čia mane apsėdo, niekada nebuvau nei savanaudis, nei pavyduolis, bent jau savęs tokio nepamenu, na gal ankstyvoj vaikystėj ir pavydėjau draugeliui naujo žaisliuko, bet tai ir viskas.
  - Senolis nusprendė jį išmėginti, bet vaikinas nepasimetė, - Fiodoras su Sofija tarsi iš po žemės išdygo, - nebijok, Arūnai, mes visi tokių pagundų po dozę gavome, čia senolio magija veikia.
  Stovėjo šalimais visi trys ir šypsojosi, staiga viską supratau! Jie skaito mintis! Užkaito skruostai:
  - Atsiprašau, nenorėjau, kažkaip savaime išėjo...
  - Nereikia atsiprašinėti, dabar senolis žino, koks tu esi iš tikro ir, manau, jis liko patenkintas, - Fiodoras ištiesė man ranką, - esi priimtas į mūsų ratą, sveikinu! Tai reikia atšvęsti, prašau visus vidun, Sofija Igorevna, gal galima pasinaudoti jūsų laboratorijos gaminių atsargomis?
  - Jums, vyrams, toli progos ieškoti nereikia, kas rytą nauja diena- nauja proga! - ji šypsojosi, - eime, Arūnai, parodysiu jums savo raganišką virtuvę.
  - Gal ir man galima? Prašau, prašau... - Borisas mindžikavo kaip mažas berniukas, visi nusikvatojome.
  - Jus, Borisai Jurjevičiau, kaip tą katiną, tik įleisk į kamaraitę su grietinėle! Štai jums mano griežtas „galbūt- kada- nors“!
    Nusikvatojome, pasijutau lyg senų draugų būryje, tartum pažinočiau juos visus šimtą metų. Apėmė šiltas saugumo jausmas.
  - Minutėlę, tik paimsiu gumos mėginį, - Sofija pasilenkė prie rato, - šita padanga buvo atstatyta? Dar truputį dažų analizei, nebijokite, iš vidinės pusės, nieko nesimatys.
    Stebėjau kaip vikriai ji nugremžė nuo vidinės sparno pusės vos matomą dažų gabalėlį ir skalpeliu atpjovė plonytę gumos juostelę. Sudėjo pavyzdžius į mėgintuvėlius:
  - Eime, nes vyrai seilėse paskęs! Jei tik jūsų neišgasdins netvarka, aš nelabai tvarkinga šeimininkė.
    Gyveno ji čia pat, kitame name, net į gatvę nereikėjo išeiti.