Keistas eilius I

Nutildei savo lūpas, kad jos nė nesušnabždėtų,
nusiėmei purvinus marškinius ir atsisėdai,
prie degančios saulės, prieš stingdantį lietų,
ir kaitinai laikiną Žemėj šioj kūną.
Prispjovei į šulinį, iš jo sėmėm krištolo taurėmis,
vandenį, kėlėme tostus ir gėrėm, oi, gėrėme,
kolei apgirtom.
Kokia beprotybė!
(nieko naujo)


Supurvinom rūbus, suplėšėm kepures, sudraskėm batus,
Kol dėdė pasatas ir tėvas zefyras ausysna spengė.
Išalkom, suvalgėm kits kito, po ranką, po koją,
Juk taip ir gyvenime.
Kol neapsiėsi, tol sotus nebūsi
O kirminas grauš trapią sielą.
(Motina Saule, suteik man stiprybės! Atimk man silpnumą!)


Mes plovėme kūnus ir prausėme sielas,
nugramdėm purvus nuo auksinių viršelių.
Ir vėliai suspindo, nušvito bei nuodėmės kaina išaugo!
Nes nuodėmė dar ryškiau blizga! Ar girdit, ar matot?


Tu palietei riedantį veidą ir pats įriedėjai,
tu šoki dabar meilės šokį, deja, po velėna.
O aš išeinu.
Su melu!
Su šalčiu!
Ir be gėdos!
Apnuoginus nuodėmę laukiu.
O ko? Nežinau.
Apšvietimo!
(O, tėve mūsų, kuris esi danguje...)