***
Būsiu nuotaka vieną pavasarį,
O gal žiemą kai spengia ausyse
Tavo balsas nutįsęs ir basas
Kai išbėgi palikdamas visas
Atviras toks ir begėdiškai
Švytintis, tavo skafandras apšalęs
Nuo per didelio slėgio mainysis
Visos tos, kurios liko ir balo
Spalvos kerinčio tavo godumo
Išskristi susirinkęs pilnatvę
Tu bandai, tik pakilimui takas
Per trumpas ir varikliai abu užšalę.
Prisimerki ir pinasi viskas
Nuo švytėjimo Šiaurės pašvaistės
Tu blykšti ir tavo pyktis įstrigęs it
Plokštelėj vinilinėj naktį
Užsibūna, kaip dienos be grimo
Ir naktys tokios vėjuotai žvaigždėtos;
Tik staiga vėjas pakeičia kryptį ir
Audros visos sustingsta ir baigias.
***
Ir išsisuska, dienos ir metai
Tie vieninteliai rašant iš lėto
Mūsų pasaką už laiko ir datų
Septynių šienpjovių užkerėtą.
Ir matai, kaip išpjauna jie
Langus – atminimų palėpei užšąlant
Ir tu atveri užrudyjusią sklendę
Pro kurią paslapčia išsirango
Mano atviras - tyras godumas,
Tas akligatvis pernai užstojęs
Mūsų langą ir pameni viską
It tavo akys nebūtų tįsoję
Audroje, - ne puodely – už lango
Kur, prasisukus nusineša viską
Ką nešiojomės metai iš metų,
Kas vis dar kartais neramiai tviska.
****
Tarsi nerimas rytą užšalęs
Ant palangės tyliai prisėsi
Ir kitoj gatvės pusėj matysi
Mane kremtant savo spragėsius
Ir sustingsi tuomet, tik puodelis
Tirtės rankoj, bet gal įmatysi
Tą akibrokštu tapusią sklendę,
Kur uždarius į kambarį virsta
Visos tos netikėtos ir žavios
Tos praeinančios metai iš metų
Tokios kerinčios Šiaurės pašvaistės
Ir blykšančios aušros už Grįžulo ratų.
Būsiu nuotaka vieną pavasarį,
O gal žiema kai tirpsta akyse,
Kai iš mūsų dėlionės fragmentų
Vėjas pakeičia pūgos nuometo kryptį.
***
Ir išsitiesi audrai praėjus,
Kai sulauki savo ėjimo,
Ir pyksti, kad už kaklo tebuvo
Tik ledukas arbatai ar džinui.