Ar prisimeni tuos
mūsų
sekmadienių rytus,
kai tuščiame restorane
dar nebūdavo
pirmųjų lankytojų,
o mes gerdavome kavą
ir valgydavom šiltas prancūziškas
bandeles?
(būtinai turėdavau sutepti jas
Rududu kremu,
dėl kurio krausčiaus tada iš proto).
O tu krausteisi kasdien
iš proto
dėl manęs
dėl mano žalių
velniškų akių
(kaip kad mėgdavai sakyti).
Ir mes gerdavom kavą,
kartais arbatą,
gerdavom aistrą vienas
kitam iš akių.
Restoranas rytais
būdavo toks tylus ir keistas,
sklidinas sekmadieninio lengvumo
ir geros muzikos.
Mes turėjome gerą laiką.
Jis išliks tarp gražiausių
prisiminimų.
Ar prisimeni tuos rytus?
Ar tu juos tebesaugai
giliai savyje?
*Easy like a Sunday morning (Faith No More) -garso takelis eilėraščiui