Gyvenimas ir kančia

Raudona plunksna piešdamas juodus siluetus, dažau jos galiuką visomis paletės spalvomis. Tai ne dėl vyksmo grožio ar noro būti tarpe Jūsų, tai dėl žmogiškumo idėjos, kuri kvėpuoja su manimi ir manyje. Akivaizdu, kad piešinys neatspindės to, kas manyje vyko, griečiau, atspindės savo paties dalį, tą dalį, kuri, dėl neakivaizdžių priežasčių, akiai tampa įžvelgiamiausia. Štai taip, gluminančiai ir šiurkščiai pradėdamas apibendrinsiu tai, ką tikrai ne pats pradėjau ir ko tikrai pats nepabaigsiu – tiesos kūrybą. Teisingiau, tik tešlos minkymą.
           Skaitytojau, pamirškime gyvenimą: jei tik akimirkai štai šitaip sugebėsime, galbūt atsiminsime, kad esate laiko tarpe. Sekundėse, slenkančiose milijonais ciferblatų, nelygiais protrūkiais kurtinančiose mirsiančiųjų akis. Kita vertus, kančią prisiminkite – prarastą vaiką, savo tuštuma siurbiantį ir iškraipantį materiją - kad neišsigąstumėte, kad nesustingtumėte. Veikti pagal šiuos du konstruktus - tiksėti ir tuštėti, išmokstame daktarui vos užfiksavus mūsų riksmą. Vis dėlto, šie du poliai – veiksmažodžiai, būdvardžiai ir net jaustukai – jie užima ne vienodas vietas, anaiptol ne visada darome, kai klykiame, o juo labiau klykiame, kai darome. Ir daug teisybės tame, kad daryti ne gyventi ar klykti ne kentėti, nepaisant to pirminė pastaba galioja, galioja taip, kad galiu plauti savo plaučius jos teisingumu ir klaida.
            O tu, individe, tapdamas tūkstančiais efemeriškų būtybių, varstančių pasaulio terpę negailestingu mąstymo skalpeliu, pradėjęs nuo sąmonės slydai iki viso, kas gyva, žmogiška, apčiuopiama. Atvėrei net groteską savyje, kuris kaip atvira žaizda įsirėmino ir įgavo statišką pavidalą. Palikai jausmą ir tuo nužudei viską, ką galiu pasakyti. Kaip galėčiau ką nors sakyti, kai išmetei laiką. Visas galūnes čia dėlioju spjaudydamas į jų beprasmiškumą, o šaknys nupūna nepradėjusios dygti. Atvirai sakant, nežinau ar tu tai jau padarei, darydavai ar išvis tik turi potencialo. Sritis, kurią dabar nagrinėji, niekaip negali pasiekti manęs, kaip kad autoriaus žodis negali pasieki skaitytojo. Gyvas numirėlis, man ir, spėju, net sau. Tau patarimo neturiu.
           Šiame pamokomųjų kreipinių chaose pagimdysiu trumpą istoriją apie žmogų, kuris atstovauja naująjį buvimą ar, išdrįsiu patikslinti, jo formą. Vis dėlto, pradėsiu ne nuo veikėjo, o nuo vietos, kurioje jis gyvena. Tai guvaus, bet granitinio miesto pakraštys, šurmulio horizontas, kur į gamtos prarają spokso paskutiniai daugiaaukščiai. Neseniai tapę šio žemės pakraščio dalimi, jie anaiptol ne jaunatviški savo ilgaamžiškumu, kuris kada nors ištys tiek, kad nuo šių pastatų stogų nebesimatys nei miško, nei plynės. Vis dėlto šią dieną jie yra pasienio sargyba, jie atspindi gąsdinantį gamtos kontrastą sukurtą atslenkančio lietaus.
           Tolumoje pakibę pilki vandens siūlai kartu su naktimi jau greitai pradės naikinti švelnų vakarą, tačiau kol kas, nors ir paskubomis, žmonės vis dar zuja šaligatviais. Padaryti reikia daug: nupirkti, nunešti, nugabenti, pasisvečiuoti, aplankyti, sutarti, o pailsėti reikės vėliau, kai pradės lyti. Nepagalvokite, ne šiaip tas „reikia“ - kiekvienam mūsų jis savotiško laipsnio, tačiau visi dažniausiai stengėmės užbaigti darbus prieš lietų, o tada, minutėlei pažvelgę į krintantį vandenį, ilsėsimės. Sutapus vakarui ir lietui net ir aršiausio darbininko akyse bent akimirką spindės tamsūs lašai. Tad nenuostabu, kad tokią valandą gatvės nepastebimai ištuštėjo, o likusi gyvybė įgijo kažkokio baimingo gedulingumo.
            Šį metą parinkau savo „herojaus“ pristatymui, nes tik taip galiu atskleisti jo savitumą. Mat vieninteliai žmonės pasitikintys savo gebėjimu greitai pasislėpti nuo lietaus ir nenubėgdami po stogu bebaimiškai išgyvenę ramybę prieš lietų buvo sportiškai apsirengę benamiai. Dvi vyriškos figūros ištirpsiančios į šiluminių kanalų prieglobstį tik pradėjus kristi pirmiesiems lašams dar gramstėsi šiukšlių konteineriuose, kurie rymojo jau veik ne mieste, tarsi jų smarvė ir turėjo žymėti paskutinę ribą. Štai ten pabaigę savo dienos darbus vyrai neskubėdami užvėrė dangčius ir nusibraukę rankas lėtai nušlepsėjo į slėptuvę.  
            Vienam jų tebuvo virš trisdešimties, jis man ir užkliuvo, nes atstovavo kažką nauja. Tai ne tik mano fantazijojoje: jis buvo naujas savo bendruomenėje, kitaip nė negalėjo būti – jo neskustas veidas, nors ir purvinas tarsi stokojo kažko. Galbūt tai iliuzija, bet tuščiose akyse nebuvo pamišimo, įžvelgiau nuosprendį ar net tikslą. Nenoriu apibrėžti benamystės per beprotybę, to teigti anaiptol negaliu, tačiau jau valios ar ryžto tikrai nepriskirsi šiam tipui žmonių. Ir, jei kas nesuprato, ką reiškia „tipas“, pažymėsiu, kad net šiuo atveju turiu omeny savybę – visi juk esame šiek tiek „benamiški“. Tai štai mano herojus ir stokojo šios savybės, nors jo nepažinus aplinkybės leistų daryti prielaidą, kad jos turėtų turėti daugiau nei kad bet kuris kitas.
           Su baime dar labiau Jus sugluminti privalau pastebėti, jog šios keistos būtybės draugas ar kolega taip pat nebuvo įprastas ar standartiškas, kaip kad grubiai galima niekinti žmones. O ne, štai šio žodžio – standartas, nedrįsčiau sakyti nė apie vieną benamį. Visų pirma dėl to, kad neišmanau jų būdo ir veiklos, nesuprantu jų kelio ir tikslo, kad ir kokioje formoje visa tai egzistuotų. Tad šis keistas individas (ir šį žodį šūktelėsiu) man nėra suprantamas. Žinau viena, jis tarsi kažkuo viršesnis už mūsų herojų tame pasaulyje, jis ten sako, nurodo ir, pridedant žiupsnį realijos, tiesiog daugiau keikiasi. Vis dėlto, jei mūsiškį susiruošėte apiforminti kaip tarną, tai grubiai suklydote.  
          Nustojus lyti ir dienos kaitintai žemei vėl sušildžius orą, atslinko šilkinė vasaros naktis, o draugai lygiomis dalimis pasidalinę stipraus gėrimo, susėdo pamiškėje. Palaiminga ramuma, kuri jau nebenutrūks iki pat ryto, kuždėjo žiogų balsais. Užsidegė žibintai ir taip prasidėjo paskutinė scena. Vyresnysis benamis prigulė pailsėti, kol teks vėl keliauti į tamsų požemių prieglobstį, o jaunesnysis visai nurimęs įsistebeilėjo į keistą reginį. Netoliese šizofrenija serganti moteris tempė nukirstą pušį. Ji mintyse sau kažką kuždėjo ir nesuprasdama, kad pati sau tai sako, girdėjo bekūnius balsus. Nepriskiriant turinio ir priežastingumo ir šiam individui, galima ironiškai tarti, kad niekam nebuvo svarbu.
            Vienintelis jo žvilgsnis krito įsmeigtas į tą moterį, lyg alkanai hienai varstant saviške protybe. Lūpos kamputyje jam nutyso seilė, tai dėl be galo dirbtinės ar tiesiog nenatūralios šypsenos – ištiestais dantimis ir truputį pravira burna. Mano perspektyva, jis akimirkai prisiėmė teisiančiojo veikėjo vaidmenį – tai savitas personažo tipas, personažo nukrentanančio kaip iš dangaus ir verčiančio sceną karčia atomazga. Lygūs purvini pirštai barbeno faneros plokštę ant kurios jis lotoso poza susirangęs meditavo. Taigi nebuvo kontempliatyvaus nuosprendžio. O ne. Tyrai demoniškas, driežiškas refleksas įrėmino šį beformį kosinčio gatvės žibinto amfiteatrą.