Pavargęs keliauninkas

Dairausi kelio kryžkelėj sustojęs,
galėčiau ko paklaust, aplinkui nieko.
Nebeneša tolyn, pavargo kojos.
Diena mintis už nugaros palieka.

Galva tuščia, kaip dykumoj, vien smėlis.
Pajuodęs horizontas saulę vagia.
Vėsa nakties į kraują įsilieja
suriesdama mane į ožio ragą.

Kaip pilkas kryžkelėj akmuo pasviręs
į kietą žemę jau įaugau kojas.
Ir baimės akys, žėrinčios iš girios,
vilkais į širdį nerimo prilojo.

Ilga naktis. Pašonėj kietas grumstas.
Tik paryčiais užmigta ar numirta.
Naktis pirmiems gaidžiams pragydus dūžta
bandydama prikelti keliauninką.