Rasos lašelių karalienė

Gimiau ir užaugau tarp ąžuolų. Esu ąžuolų vaikas. Stiprus. Bent turėčiau būti. Stovėti tvirtai į žemę įsirėmęs šimtmečius ir nepaliaujamai stebėti saulėlydžius. Tokius raudonus be tavęs. O aš stovėčiau ištisus šimtmečius.......

Tu buvai tokia miela. Maža mažytėlė. Kaip rasos lašelių karalienė. Tokia kurios pakartoti pasaulis nesugebės. Pamačiau tave pirmąkart ir žinojau. Tu esi MANO. Mano rasos lašeliai ant tavo blakstienų. Tavo aušra plaukuose. Ir net pilki debesys plaukuose. Jei supranti, ką noriu pasakyti.....

Mane suviliojo ji. Tarp mūsų nieko nebuvo. Tarp manęs ir jos - taip. Oro tarpas. Amžinybė. Realityvus dalykas. Tu neturėjai man ko atleisti. Aš tau neįsipareigojau. O taip norėjau, kad atleistum.........

Mane pažadino pirmieji tavo aušros spinduliai. Dieve, kokia tu graži. Mano rasos lašelių karalienė. Maža mažytėlė. Visa MANO. Tu taip nuostabiai kilai kas rytą ir leisdavais kasvakar...... Aš juk ąžuolų vaikas. Stovėčiau šimtmečius.... tūkstantmečius stovėčiau, kad tik tai nesibaigtų..........

Bet tada tavęs nebuvo. Palikai mane vieną po ąžuolais. Aš norėjau rėkti, bet neradau tinkamų žodžių. Norėjau eiti, bet nežinojau nė vieno kelio. Norėjau verkti, bet nemokėjau..........

Ji augo šalia manęs. Buvo ąžuolų dukra. Stipri. Bent turėjo būti. Ji rėmė mane svyrantį......... rėmė mane virstantį, nes mano šerdis išpuvo..... suėdė kirvarpos viską, kas dar buvo likę.... po to, kai tu nusileidai..... Mano rasos lašelių karalienė....... Ak, Dieve, Dieveeeeeee..........

Tą rytą tu vėl pakilai. Buvai skaisti kaip kažkada. Mano siela vėl sužaliavo. Būčiau lenkęs savo šakas į tave.... visas būčiau lenkęsis tau.... Bet ji stovėjo šalia. Rėmė mane svyranti.... benuvirstantį.... sugraužta kirvarpų šerdim...... Nieko nevertą..... Ąžuolų vaiką.

Likau jai ištikimas. Ji vis dar remia mane svyrantį...... Besilenkiantį savo rasos lašelių karalienei......