Karo metas

Šis kūrinys rašykuose nėra naujas - pirmąkart interneto platybes jis išvydo 2005-ų vasarą, prieš keturis metus. Dideliu hitu jis netapo, tačiau sulaukė palankaus vertinimo, surado savo skaitytojų ratą. Prieš įkeldamas jį svarsčiau, ar nevertėtų jo perrašyti - per keturis metus kiekvienam normaliam žmogui atsiranda naujų minčių - tačiau galų gale nutariau patiekti jį tokį, koks buvo prieš keturis metus. Nors „Karo metas“ neredaguotas, tačiau išsaugojęs savo originalumą ir stilių. Kūrinys nėra tokia fantastika, kokią tikriausiai jūs linkę skaityti - čia nėra elfų, hobitų ir burtų. „Karo mete“ vaizduojama alternatyvi tikrovė ir žvilgsnis į ateitį (2005-ais veiksmo laiką dar galėjai laikyti ateitimi). Šiandien šį kūrinį galėčiau įkelti ir į prozos skyrių, ir į fantastikos, tačiau kadangi užsiimu tik fantastine grafomanija, atiduodu duoklę fantastikos skyriui.
Sparxxx




                                                                                          And the red sun sinks at last
                                                                                          Into the hills of gold
                                                                                          And peace to this young warrior
                                                                                        Without the sound of guns
                                                                                        2Pac “Ghetto Gospel”


  Mano vardas Dikembe. Aš – Nigerijos Armijos Ginklo Brolis. Kareivis. Mano valstybė kare prieš visą pasaulį. Mes jau beveik pralaimėjom.
  Karinis sunkvežimis rieda ne keliu, tiesiog dykuma. Jam jau keturiasdešimt šešeri metai, greitis – ne didesnis nei dešimt kilometrų per valandą. Niekas, palyginus su NATO visureigiais, lengvaisiais tankais ir portatyvinėmis bazėmis. Mes jį vadinam „Seneliu“: keturiasdešimt šešeri metai – daugiau, nei pavyksta išgyventi mano tautiečiams.
  Sunkvežimyje, neskaitant manęs, septyni Ginklo Broliai ir vairuotojas. Mūsų ginklai – PAR gamybos lankai. Anksčiau buvo „Brauningai“, po jų – mūsų automatai. Jiems pasibaigus atėjo paprasti šratiniai šautuvai. Po to ir jų nebeliko. Tik lankai. Mes važiuojame turbūt į paskutinį savo mūšį...
  Veiksmas prasidėjo 2004-ais metais: tuo metu badas tėvynėje pasiekė rekordinį lygį. Manau, užuomazga buvo žymiai anksčiau – jau 1980-aisiais Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos bendrovės, konkuruodamos su komunistais, ėmė siurbti mūsų šalies išteklius, nieko neduodamos mainais.
  2004-ais aš buvau keturiolikos. Nuo tada prabėgo devyneri metai. Dabar man dvidešimt treji. Karas atėmė iš manęs tėvus, brolį ir seserį.  Aš netekau beveik visų draugų ir giminių. Šešiolikos gavau kulką į kepenis, septyniolikos šrapnelis man nupjovė nosį. Dvidešimties likau viena akim aklas. Aš niekada neturėjau merginos. Niekada nesimylėjau.
  Bet aš tikiu, kad Danguje Dievas atseikės man už tai: kažkur turi būti vieta, kur skriaudžiamiems ir engiamiems atitaisomos visos skriaudos.
  Iki 2005-ųjų  badas pasiglemžė mano tėvus ir brolį. Visa šalis merdėjo, žmonės valgė žoles, smėlį, išmatas, netgi lavonus. Mačiau, kaip mano šeima, kaimynai nyko, virsdavo vos gyvomis žmonių parodijomis, zombiais. Niekada nežinojai, kada ateis Mirtis ir kurį išsirinks šį kartą. Mačiau, kaip žmonės stimpa aplink mane lyg musės.
  Mano tėvai ir brolis išėjo tyliai, beveik nepastebimai. Grįžęs iš mokyklos, radau jų trijų lavonus – kaulai ir oda – ramiai gulėjo ant demblių, apspisti musių, jau pradėję švinkti nuo karščio. Kampe, šešėly, verkė mano sesutė. Jai tuo metu buvo aštuoneri.
  Palaidojęs savo šeimą, apleidau mūsų lūšną ir persikėliau su sese gyventi į mokyklą – rajono komitetas ten buvo įkūręs savotiškus „vaikų namus“ bado nuskriaustiesiems. Su tėvų mirtimi atėjo palengvėjimas – dingo atsakomybė, tereikėjo rūpintis savim ir sese. O, kokiom šviesiom spalvom tada mačiau pasaulį! Kiek turėjau vilties! Užmiršau kaimynus, nereikėjo bijoti dėl merdinčių tėvų, turėjau mokslą, draugus, šiek tiek maisto, sesę, kurią mylėjau! Tuomet buvo gražūs laikai. Atrodė, jog ateitis, nors ir erškėčiais klota, bus šviesi.
  Tai tęsėsi iki 2006-ų. Kai kurie jau buvo apsipratę su badu, prisitaikę. Tada atėjo karo metas.
  UNESCO atsisakė tiekti mums paramą. Europos valstybės susiskirstė į dvi stovyklas: vieni padrikai šūkaliojo, jog privalo padėti badaujantiems, kiti teigė, jog parama Nigerijai sužlugdytų ES ir NVS šalių ekonomiką. Mano tauta nebyliai, su kančia stebėjo žodžių karą. Žmonės toliau mirė.
  Vokietijos industrija iščiulpė mūsų žemių, kurios dėl erozijos tapo dykuma, vaisius, taip apsirūpindama maistu dešimčiai metų. Vokiečiai tapo išrankūs, daugybė nesuvartoto maisto buvo naikinama. Tas maistas, ta dangiškoji mana, būtų išgelbėjusi du šimtus milijonų gyvybių, bet Bundestagas nusprendė, jog siųsdamas mums maistą gaus keliais milijardais per metus mažiau. Tas pats buvo su Ispanija, Lietuva, Norvegija ir kitomis valstybėmis. Jos išniekino mūsų šalį ir paliko ją pūti. Liaudis virė pykčiu.
  2006-ų rugsėjo 27-ą Nigerija paskelbė karą NATO blokui. Iš pradžių niekas į mus rimtai nežiūrėjo: ką gali 200 milijonų perkarusių afrikiečių prieš Europos galybę? Bet kenčiantis gali daug; netgi pasiaukoti. Spalio mėnesį Nigerijos teroristai Lisabonoje, Paryžiuje ir Vienoje susprogdino 13 traukinių, 7 pastatus. Žuvo virš 8 tūkstančių žmonių. Nigerija šventė: atsirado viltis, jog pasaulis vėl atras mus, prikels iš pelenų. Kokie mes kvaili buvome! Smurtas pagimdė smurtą.
  Lapkritį NATO pajėgos dislokavosi Sudane ir patraukė mūsų link. Tikslas – paimti sostinę, nuversti valdžią, grąžinti šaliai stabilumą. Abudžoje, kurioje praleidau visą gyvenimą, darbas virte užvirė. Be kovos pasiduoti mes neketinom. Mūsų valdžioj tuo metu sėdėjo žmonės, siekiantys ne galios ir pinigų, o išsaugoti mūsų gyvybes. Tai buvo žmonės, perėję Nigerijos – bado – mokyklą.
  Liaudis pradėjo ginkluotis. Vieni turėjo šaunamuosius ginklus, kiti buvo ginkluoti tiesiog akmenimis ir lazdomis. Sulaukėme pagalbos iš PAR: atvyko leitenantai, strategai – patarėjai. Abudžoje įkūrė ginklų fabriką. Po dviejų dienų nuo jo įkūrimo kas antras sostinės gyventojas vaikščiojo ginkluotas prastai veikiančiais, bet nigerietiškais „murdoc“ automatais. Kiekvienas jautėme pasididžiavimą. Ir ruošėmės kovai.
  NATO armijos žygis iki sostinės buvo lyg lengvas pasivaikščiojimas. Saugiai kirtę mūsų sieną, kariai patraukė tikslo link, kelyje statydami placdarmus, rašydami laiškus artimiesiems, užiminėdami kaimus. Jų garbei turiu pasakyti, kad iki Abudžos nežuvo nė vienas nigerietis: jų užimti kaimai badavo, teturėjo kelis vyrus, kurie galbūt būtų priešinęsi, bet, išvydę svetimšalius, pasiduodavo net nepradėję kovos. Socialiniai skirtumai buvo tokie dideli, kad europietis plikom rankom galėjo įveikti tris nigeriečius. Tie, kurie mūsų bent kiek bijojo, prarado baimę nesutikę kely pasipriešinimo ir pamatę mūsų skurdą. Jie tikėjosi ateiti į nedraugišką, bet nepavojingą miestą, nudėti kelis nuo bado pasiutusius negrus ir grįžti pas savo šeimas. Jie buvo geri žmonės, tiesiog likimas jiems lėmė kareivio duoną.
  Užtat kaip jie nustebo, sutikę mūsų armiją.
  Gruodžio pradžioj NATO pasiekė sostinę. Jų vyrai šventė.
  Pirmieji pasipriešinimą patyrė amerikiečių reindžeriai. Jie tyrinėjo priemiesčio lūšnynus. Manau, visa, ko jie tikėjosi, buvo išsislapsčiusi liaudis ir keletas padrikų Abudžos šunų būrių. Deja, badmiriai Abudžos šunys pasirodė iš niekur, nukaudami reindžerius kaip ėriukus. Tuo metu aš jau buvau su jais. Koviausi saviškių pusėje. Amerikiečiai buvo dešimt kartų geriau ginkluoti, bet žaidimo aikštelė buvo mūsų. Mes žinojome kiekvieną plyšį kaip savo motiną, kiekvieną skylę kaip savo tėvą, kiekvienus spąstus kaip save. Uraganinės NATO ugnies kliūdavo tik Abudžos sienoms, kurios stovėjo abejingos. Tą vakarą žuvo 281 amerikietis, ir nė vienas nigerietis negulė tuomet į karstą. Taip prasidėjo Abudžos apsiaustis, kuri tęsėsi septynis mėnesius.
  Abudža buvo džiunglės, NATO – liūtas, o mes – po jas šmirinėjančios žiurkės. Miestas balansavo ant ribos. Kariai dislokavosi mieste, tankai patruliavo, gaudė „teroristus“. Kiekvieną dieną mūsų kariai nušaudavo priešus, užmušdavo juos, paprasčiausiai nuversdami ant jų plytas, arba apipildavo pro langus žibalu. Po to padegdavo. Tai buvo nežmoniška, bet žmoniškumo Nigerijoj senai nebebuvo. Mes neturėjom uniformų, nesinešiojom ginklų, bet mes buvom neįveikiami. Kautynių profesionalai buvo bejėgiai prieš beginklius skeletus, kurie fanatiškai, beprotiškom jėgom siekė savo tikslo – atkeršyti už tuos, kurie nesulaukė gailesčio. Už save, savo protėvius, savo žemę.
  Antra vertus, Europa taip pat patytė pergalių: žūdavo ir mūsų kareiviai, dalis vyriausybės buvo suimta, laukė teismo Strasbūre už „nusikaltimus žmonijai“. Kita dalis slėpėsi pogrindyje. 2007-ųjų sausį buvo subombarduotas ginklų fabrikas. Sostinėn atėjo gedulas. Tuomet užgeso mano antroji viltis.
  Abudžos apsiaustis buvo baimės metas: negalėjai būti ramus, išeidamas į gatves, nes ten buvo kareiviai. NATO karys, nors psichologiškai treniruotas, pastoviai būdavo ties isterijos riba. Jis niekada negalėjo žinoti, ar prieš jį stovintis nigerietis jo bijo, ar pasiruošęs jį sunaikinti. NATO karys nenorėjo nušauti nekaltą, bet mirti jis taipogi nenorėjo.
  Negras negalėjo būti ramus, nes nežinojo, ar prieš jį stovintis karys šaus į jį, ar ne. Niekas nenorėjo mirti. Man būdavo baisu, kad negrįšiu, o jei ir pasieksiu mokyklą, rasiu savo sesę mirusią. Tuo metu atidėjau mokslus. Po to supratau, kad padariau tai visam laikui.
  Tai buvo septyni kruvini mėnesiai: per juos mums baigėsi kulkos, daugelis paragavo užsienietiškos – užsieniečio – mėsos. Kraujas tapo neatskiriama Abudžos peizažo dalimi. Septyni krauju ir musėmis smirdantys mėnesiai, kai Mirtis mėtė kauliukus ir rinko mus pas save. Aš pripratau prie to, kad žmonės, kuriuos pažįstu, neužsibūna šiam pasauly.
  Birželio pabaigoj NATO armija pasitraukė. Europa nusprendė, jog karas „nevaisingas“. Paprasti žmonės buvo šokiruoti žuvusiųjų statistikos. Niekada nesupratau kodėl,, bet visam pasauliui jau vieno brito, prancūzo ar austro mirtis šiame kare atrodė tragedija, lyg užmušti būtų ne vienas, o dešimt britų, prancūzų ar austrų. Bet dėl dviejų šimtų kas dieną užmušamų nigeriečių niekam širdies neskaudėjo.
  Nigerija buvo tituluota „Pavojingiausia Pasaulio Valstybe“. Žiniasklaida tvirtino, kad patekus pas mus išgyventi neįmanoma. Civilizuotas pasaulis nutraukė su mumis visus ryšius. Nežinau kodėl, bet vienintelė PAR su mumis dar kontaktavo. Iš jos gaudavome šiek tiek pagalbos, žinių.
  Nigerija šventė, nes mums buvo nusispjaut, atstūmė mus pasaulis ar ne. Svarbiausia buvo, kad mes laimėjome. Išgyvenome. Aš neliūdėjau: karas nieko iš manęs neatėmė. Turėjau sesę, ateities planų, patirties. Nemačiau okupantų pasitraukimo, nes tuo metu buvau arti mirties: atakos metu man peršovė kepenis. Bet aš išgyvenau.
  Mėnesį mes gyvenome rojuje.
  Bent jau kai kurie iš mūsų.
  Rugpjūtį kažkas susprogdino furgoną Abudžos turguje. Žuvo 49 žmonės. Baisiausia buvo tai, kad nežinojome, kas ir kodėl tai padarė. Kai vyko karas, mūsų priešas buvo aiškus. Nors buvom silpnesni, apie jį žinojom daugiau, negu jis apie mus. Visada būdavom žingsniu priekyje. Dabar mes atsidūrėm jų kailyje – mes nežinojom, kas mūsų priešas.
  Tuomet prasidėjo skerdynės. Nors karas baigėsi, badas neišėjo kartu su juo. Šalis pamažu merdėjo. Liaudis susiskaldė: vieni buvo pavargę nuo karo. Jiems nerūpėjo badas – jie džiaugėsi taika. Kiti buvo pilni pykčio ir skausmo. Kadangi NATO nebebuvo, jiems reikėjo kitų kaltų. Kažkas įsikalbėjo, kad mes patys kalti. Kad vieni nigeriečiai vagia iš kitų ir palieka juos mirčiai. Pamažu tuo patikėjo kiti. Brolis ėjo prieš brolį.
  Tik metams praėjus aš suvokiau šio plano genialumą. Europos vadai – galbūt ne tie, kurie sėdi prezidentų ir ministrų pirmininkų kėdėse, o tie, kurie skendi šešėliuose – suprato, jog ne liūtui įveikti žiurkes. Prieš ugnį reikia kovoti ugnimi. Prieš žiurkes – žiurkėmis. Vėliau susekėme NATO infiltratorius, kuriuos paliko besitraukiantis priešas. Tie žmonės nepriminė NATO kario: jis turėjo garbės, o šie – tik kraujo troškimą. Jie atėjo į mūsų gatves, mūsų prieglaudą. Jie kovojo mūsų metodais ir sėjo pyktį. Europa pasitraukė į šalį ir stebėjo, kaip mes išsipjaunam patys. Sakyčiau, ekonomiškas planas.
  Nigerija išgyveno badą, karą. Bet brolžudystė ją parklupdė ant kelių. Gaila, kad pasaulis neišvydo šio savęs naikinimo. Tris metus mes pjovėm vieni kitus.
  2009-ų rugpjūtį žuvo mano sesė. Mūsų mokykla metus išstovėjo nepaliesta. Bet atėjo ir jos metas. Jis visada ateina. Kažkam užkliuvo, jog vaikai turi kampą, kur gali pasislėpti nuo šalto pasaulio, kur tavęs neišprievartaus ir nenušaus už nieką, kur tave kažkas myli. Vaikus užpuolė netikėtai. Manęs tuo metu nebuvo. Jie taranavo mokyklą pabūklais, po to pradėjo skersti. Aš radau tik griuvėsius. Man sesė dar buvo gyva. Tuo metu jai buvo tik vienuolika. Jai peršovė plaučius. Ji numirė ant mano rankų. Aš išėjau į gatvę ir nudėjau pirmą pasitaikiusį žmogų. Nėščią moterį. Man tai nerūpėjo.
  Mano gyvenimas prarado prasmę.
  2012-ais mes buvom beveik išsižudę. Tuomet atėjo NATO. Vėl. Priežastis: civilių žudynės pilietiniame kare. Mes buvom praradę jėgą. Mūsų likimas buvo aiškus. Aš buvau vienas iš tų, kurie dar nepaliko šio pasaulio. Tai, kas liko iš Ginklo Brolių, vėl pakilo į kovą.
  Aš norėjau naikinti, nes neturėjau prasmės. Mane laikė tik Dievas. Tikėjausi, kad Danguje bus vieta ir man. Vieta, kur galėsiu mylėti savus ir nebijoti rytojaus.
  Metus kovojom. Baigėsi mūsų ginklai. Žuvo mūsų žmonės. Nužudžiau daugybę. Pamečiau žmoniškumo likučius. Visi juos pametė.
  Tolumoje matosi NATO placdarmas.
  Tikiuosi, mirtis bus neskausminga: placdarmas pernelyg gerai saugomas. Mus mato tik saulė. Ir dykuma: karšta, pilna dulkių. Pilna mirties. Iš po ratų kyla dulkės, į kurias sugrįš mano kūnas.