per liepas, trunkančias šiek tiek ilgiau, negu melsvėjanti miestelio mėnesiena į žiedlapinių tavo rūmų delnus parėjau trapecijomis klumpant, paskutinius spėjau -
žingsnius - daugiau nebeturiu kurpelės sudegė, ir dulkėmis nuėjo ten, kur dangaus kūnai alpsta, o iš jų sutapę pulsai prisilietus susilieja
aušra užgydanti tamsas tokia stipri, šviesos medus į vėsią ryto sielą ir karštis branduolinis, jį dengi virš skliauto, kaustyto variniais vėjais -
žydėjimais, kaip jūromis pilni o mūsų burnoje betirpstanti saldi sapniena. tavoji pusė karalystės aušta, kol miegi išnertą gurkšnį perlu aš pasėjau.
nu... kruopščiai dirbta, užkart matos.. ale kokia nauda iš 1 strofos? antroj strofoj kurpelių aliuzija bei toliaus sekantis dulkių nuėjimas alpstančiųjų dangaus kūnų link... ir tie pusai sutapę.. ir t.t.
paskaitykit jūs, gerb. Autore, Valerijų Briusovą, pasižavėkit juoju, nusivilkit juoju ir imkitės rašyt NEBODAMA NIEKO.
1
spėjai žingsnius, - stinga konkretumo, be to, daugiau nebeturiu - nepratęsia anos minties, o tik ištęsia kažkokią abstraktybę.
kur dangaus kūnai alpsta - ritmas blogai. (šypt, primena tavęs į dangų alpstančios, šyp šypt)
šis pulsų susiliejimas truputį girdėtas, be to, eilutė rimuota veiksmažodžiu (nuėjo/susilieja) - žodžiu, nekas.
trečia strofa, jau sakiau, man itin patiko, nesinori kabinėtis. galbūt tik vienas abejotinas žodis - užgydanti. manau, galima buvo paieškoti ko nors subtilesnio, bet čia šiaip gerai.
gerai, kad sapniena saldi. nes kitaip ta eilutė būtų labai neskani, man iškart į galvą kyla kažkokios skrandžio rūgštys burnoj po miego. :))
paskutinė eilutė, sms'e rašiau, tirštoka. ir dar - įvardis truputį pritemptas regis, na, bet whatever.
vėjas gluosniuose
