Nepažinau

Baltas veidas, gelsvos, lyg vaškinė žvakė rankos, pavargusios akys ir šypsena. Ant galvos likę vos keli retučiai plaukai. Kažkokia senutė. Ji sėdi ant suoliuko, kitoje koridoriaus pusėje, ir vis dar švelniai man šypsosi. Bandau nusukti žvilgsnį į šalį, bet neįstengiu. Jos šiltas žvilgsnis traukia lyg magnetas. Galvoje kirba mintis – ko ji nori? Didelių pastangų dėka nusisuku ir imu žiūrėti pro langą į ligoninės kiemą. Tuo metu iš kabineto išėjusi seselė pakviečia ją į kabinetą:
-Baužaite, užeikit.
          Mane lyg elektra nupurto – juk tai mano vaikystės draugė Agnė Baužaitė... Pažvelgiu į ją, bet tepagaunu skausmo kupiną žvilgsnį ir akies kamputyje suspindusią ašarą. Ji dingsta už durų. Jai dingus pagalvoju, o gal ir manęs po kelių chemoterapijos seansų nebepažins pažįstami ir draugai.
        Skaudės...