Pavienių žvaigždžių lietūs

2009 08 21

Pavienių žvaigždžių lietūs


Naktis ir taip švaru
Be debesų dangus
Skaičiuoja
Mūs žvilgsnius.

Vienam
Veide paklydęs –
Grįžulo ratas,
O visuose krūvoj
Susidėlioja
Paukščių Takas.

Ten smenga akys
It rūkas
Į rytą,
Kaip lietūs į
Nepermaldaujamą miestą.
Ji guli šalia,
Aš ją apkabinęs,
Nors rodos menkutis
Atstumas,
Bet mus skiria
Šviesmečiai.

Ten sublyksi aukštybej
Ir krenta pavargusios
Sielos...

Skaičiuodami norus
Galvojam.

Manasis – tai Tu, daug
Arčiau nei svajoju.

p. s. mes žvelgiame lengva akim
      į debesų viršūnes nenutuokdami,
      kiek akių stebi mus.