Pasiūlei neištikimybę vakar. Klausiaus, kaip gyrei prekę, ką šnekėjai. Prie marketingo esame įpratę - Mažesnės kainos - išlošia pirkėjai.
Sakei, kad daiktas bus labai naudingas. Gailėjaisi manęs, jog visad bėgu, Aukojuos jam, o dėmesio tai stinga... Kad aš, verta tiek daug, negaunu nieko.
Ir kaina, tvirtinai, optimaliausia, Subėgsim kartais, niekam nenumanant, Gražiai taip, kultūringai pabendrausim. Kaskart sugraušim obuoliuką skanų...
Tau bekalbant, aš prekę apžiūrėjau Kuo atidžiausiai. Vienu ir kitu kampu. Ramiai išgėriau kavą, pasėdėjau. Tada nusprendžiau, jog nepirksiu - per brangu...
a ko čia dabu?
interpretuoju konkrečiai eilėraštį, o ne gyvenimo peripetijas, kuriose neištikimybės priimtinumas moterims - tiesiog jų moteriškumo aplamai - griovimas.
o jei kas išdrįs pasiūlyti, tai padori bet nekarštakošė atsisakys iš mandagumo :)
Nesijaučiu kompetetinga vertinti, bet bendras įspūdis geras. Mintis nuklydo į moterišką savigarbą - jau vien tai, kad mums pasiūlo pirkti neištikimybę, reiškia nepagarbą, bet nekaltinu siūlančių - visų pirma turim pačios gerbti save, tada nedrįs siūlyti.Pabaiga šauni.
viskas gerai su galininku. būtent išgėriau kavą. kaip dalis vietoj visumos, taip ir visuma vietoj dalies yra galim<!-- @page { margin: 0.79in } P { margin-bottom: 0.08in } -à.
eilėraštis maloniai skaitosi, mintis yra, tik šioje vietoje užkliuvau lyg už akmens:
[b]Kuo atidžiausiai juk... vienu, kitu kampu[/b
Bet įstačius vieną skiemenį - linguoju toliau. ;)