Kai laikas

Išbėga išbėga lašeliai iš delno,
                        Kai sniegas sutirpsta saujoj šiltoj.
Nublukusios rogės sunkiai slysta papėdėn nuo kalno,
Ir slapstos šypsena vaiko, senstančių ašarų minioj.

Išraižo išraižo sugrubę pirštai ant lango
Pavadinimą pasakos, kur sekė prie upės mama.
Nelieka nei pykčio, nei nuoskaudų rando.
Kai parimęs ant senos palangės matai -
Melsvi lašai subėga lietui į saują,
                      vaikystė prabėga per balą basa.

Įsitempęs lyg styga,
Tu žvelgdamas į gęstančias žvakes metus skaičiuoji.
Ir lyg flamingas lenktyniauji su gamta,
Kai vietoje Ilgiausių metų ligotas balsas graudžiai sudejuoja.

Ir svajonių laivai čia į akmenis dūžta.
Sulėtinti vaikystės žingsniai bėga per pievas,
Kai veidrodžiai laiku byrančiam smėliui paklūsta,
Tu  - vaikas. Raukšlėtų veidų minioje pravirksti toks tragiškai vienas.