Žiemos sapnas (Atsigaivinkime)

Apsivlikęs tviskantį žiemos drabužį,
Tas vakaras kažkur nubėgo miegančia gatve.
Tik baltos sniego pusnys jį lytėjo susigūžę,
Ir juodas siluetas ant suoliuko. Mačiau tai sename sapne.

Iškritę snaigės stogus padengia balta paklode.
Sustingsta į varveklį krintantis lietus.
Nukritęs liūdnas vaikas mamai ašarą delne parodo,
Jam ranką graužia šaltas sniegas, įkritęs į neužsegtą rankovę.

Čia smėlio laikrodžiai žemyn nebyra
Ir laiko niekas neskaičiuoja.
Ranka paglosto damos baltus balto žirgo karčius
Ir vėjas jungia į orkestrą metalines pasagas, lediniais smuikais groja.

Sūpuoklės spindi supdamos išbalusias snaiges.
Upelyje vanduo sustingsta – lyg šaltis taiso krintančio lietaus klaidas.
Bijočiau lyg ryte pabusti, lyg trokšdamas apakt,
Akim aš slystu lyg ledu pro savo žvarbstančias rankas.

[Šį vakarą keisti sapnai manose akyse nebyliai tūno}

Viena akis jau atmerkta, kita dar šaltame sapne klajoja.
Iš ten dar kailiniuota moteris man savo balta pirštine mojuoja.
O šalia manęs tik vieniša stiklinė tyliai liūdi –
Šįvakar ją tik seno vyno butelis bučiuoja.