Kaukės mūsų gyvenime

Kaukės mūsų gyvenime

Po trijų minučių septyniasdešimt vienos ir pusės dešimtosios sekundės turiu būti apsiginklavusi rašikliu rašyti istorijos kontrolinį. Vargšė spinta net braška. Tačiau nėra, ką apsirengti, moteriška bėda. Moteriškesnės gal ir nesurastum. Ką čia išsirinkus? Švarkas ar megstinis? Švarkas. Solidžiau. Džinsai ar sijonas? Džinsai. Šalta lauke. Nenoriu turėti aristokratiškai pamėlusių droilerio blauzdelių. Šalikas šalikas šalikas. Oranžinis, dryžuotas ar žydras? Kur tas kvailas horoskopas? Kažkoks spoksotojas į žvaigždes nutarė, kad šiandien palanki spalva – oranžinė. Bej ir dryžuotame šalike yra šios spalvos dryžių... Ai, gi tikėti horoskopais negalima. Žydras. Gerai... Išeiginiai kerzai, striukė, kuprinė. Rakinu duris. O, karve švenčiausioji. Kokia as žioplė... išsiblaškėlė... Sugebėjau užmiršti patį svarbiausią dalyką – kaukę. Galėtų horoskope rašyti, kokia kaukė, o ne spalva palanki. Rimta, liūdna, romantiška... hmmm.... neturiu laiko, o ir galvoti nesveika – grožiui kenkia. Taigi užsimesių vieną populiariausių – linksmuolės kaukę.

Tekina bėgu per stadioną. Minutė ir šešios dešimtosios sekundės. Slidoka, bet sero vieniebus ossa. O aš ne šuo – ant kaulų nepuolu. Vis tik ledas, padengtas vandeniu, velniškai slidus. Dar kartelį tuo įsitikinau. Žemės trauka vis dar puikiai veikia... Kaip ir mano musculus gluteus maximus ir medius dengiančiame epitelyje išsidėstę skausmo receptoriai. Kaukė! Kur mano kaukė?!? Kur mano mėgiamiausia kaukė?? Pamečiau. Bet kaip? Kaip aš būsiu be kaukės? Teks iš sniego nusilipdyti naują. Šlapios niurgzlės kaukę.

Ir vėl ta veidmainė klasiokė lenda be lubrikanto mokytojai į analinę angą. Fu! Nemėgstu veidmainių ir apsimetėlių. Negaliu pakesti. Sakot, aš ir pati veidmainė? Nes nešioju kaunes? Turbūt viena didžiausių mano svajonių – pamatyti žmogų be kaukės. O aš – ne veidmainė. Ne. Aš taip saugausi. Kaukė – tai šarvas. Siena. Tai apsauga. Juk įskaudina tie, su kuriais būni beveik be kaukės. O be to, kodėl turėčiau gadinti kitiems nuotaiką rodydama savo tikrą, skausmo, liūdesio ir širdgėlos perkreiptą veidą, kai galiu aplinkinius džiuginti holivudiška šypsena? O ar pagalvojote, kaip puiku turėti ausis? Juk jei jų neturėtume, tektų šypsotis aplink galvą. Kam versti kitus dar giliau klimpti į kaukių žaidimą? Kam versti juos eiti prie manęs ir klausinėti, kas nutiko? Kam tai daryti, jei galiu akims uždėti sauskelnes? Kad sugertų ašaras. Ir dar filtrą. Kad sugertų į save skausmingą, tragiškumo, širdgėlos ir keršto troškimo kupiną žvilgsnį ir išleistų linksmą, koketišką, gyvenimo džiaugsmo ir nerūpestingumo kupiną.

Tačiau kaukę išlaikyti sunkoka. Vėžiai kartas nuo karto nusimeta savo šarvus. Taip pat ir žmogus. Kartais tikrasis, viduj slypintis žmogus palieka jį varžiusius pančius. Tačiau, kaip vėžys slepiasi, bijodamas plėšrūnų, taip ir žmogus slapstosi, bijodamas žiauriausių sutvėrimų žemėje – žmonių. Bijodamas būti sukramtytas, sunaikintas, įskaudintas

Ar kada pagalvojot, kaip sunku pardavėjoms aštuonias darbo valandas penkias darbo dienas per savaitę kartoti „laba diena“, „viso gero“, „ačiū, kad pirkote“, „ateikite dar kartą“? tai taip pat kaukė. Bet už ją mokama.

O jei tai jūs. Jei jūs visą dieną sakote tik „laba diena“ ir „viso gero“, jums būtina turėti žmogų, kuriam galėtumėte pasakyti: „Kaip jie man visi atsibodo! Tik tu vienas ne, eikš arčiau... “

P. S. kaukės didelių dydžių.
P. P. S. meskit jas velniop.

Gal aš čia „biški ne į temą“, bet...

Brangiausiasis didžiausias škniau visatoje, kažkada, dar ganėtinai neseniai buvęs tuo kažkuo, su kuoriuo ir kaukės nereikėjo. TU MAN ATSOBODAI!!! UŽKNISAI!!! Geriau jau ir toliau būtum nešiojęs senąją kaukę. Arrivederci, sole mio. NEKENČIU!!! AT-SI-BO-DAI!!! myliu....