Toks bespalvis ir niūrus,
lyg rudens tamsus lietus.
Nei įžvelgsi tu jame,
šypsenos, karčiam veide.
Bet ir akmenėliai nori,
savo kelią, blizgiai kloti.
Tarsi deimantui brangiam,
plaukti pieno jūroj, ten.
Nes dabar jie vieniši,
lyg beprasmiai ir blogi.
Mėtosi, kažkur ir liūdi,
liūdi, kad kažkam sukliudė.