nekalbėk man daugiau apie meilę
kai kris lapai ant gelstančios
prisiminimų žolės
o vėjas stūgaudamas draskys
rūko sermėgą
nekalbėk man daugiau
varnas plaks sparnais
voratinklyje žibės
liūdesio akys
kol vienatvės snaigės
užklos ilgesio taką
nekalbėk
O manau "rūko sermėga" yra geras įvaizdis, ir varno įpynimas simboliškas, bet dėl labai girdėtų frazių (liūdesio akys ir t.t.) jausmas ne taip įtaigiai kaip noretųsi persiduoda...
tas jausmas,.. net menkiausias jo likutis, trupinukas,.. jei dar Yra,.. tada vis tiek,.. tegu nors ir lediniuose nebūties gniaužtuose,.. tegu ir akimirkq, trumpesnę, nei žiūrėjom vienas kitam į akis,..
liūdesio akys, vienatvės snaigės, ilgesio takas - per daug... braukčiau tą vienatvės, nes snaigė s bent jau man ir taip siejasi su vienatve, kažko pabaiga... jausmingas, liūdesiu kvepiantis tekstas.