Nugalėtojas

Išprievartauta šypsena ir pavogta brangi minutė.
Skausmingas kumštis po širdim ilgai ir atkakliai stovės...
Kai metų šitiek priskaičiuota – kas gi patikės.

Geltona širdgėla. Ir ašaros begėdės naktį skruostus vilgo.
Dejuojanti mintis: troškimas toks, kaip nesubrendusios kvailės.
Bet viskas veltui – akys atminties krūtinę vėl sušildo.

Už lango atsiduso prasimerkusi aušra, išlįs saulutė.
Saldus išbandymas kančia – kaip susikaupt šiandien reikės...
Paralyžiuoja net svajonės tylios – kas gi patikės.

Stiprėjantys jutimai perskelia perpus, o kūną adatėlėm girdo.
Ir visas dėmesys tik ten, iš kur atsklinda balsas – gal nepastebės.
Bet viskas veltui – žvilgsnis-išdavikas paslaptį ištirpdo.

Pašėlęs noras pasislėpt – išsisklaidyti kaip migla lengvutė.
Išlyti ilgesiu ir išsilieti upėmis – galbūt mažiau skaudės...
Užtvindo liūdesys laukinis – kas gi patikės.

Nežinomas peizažas, blunkantys kvapai opas dažnai apgydo.
Kalnų takeliai gena ristele – gal nuovargis labiau padės.
Bet viskas veltui: protas atsisako. Vadinas, jausmas nugalės...