Snustelėjau (1)

Jau atrodė, kad esu užmiršęs sodo sezono pradžios nutikimus. Bet ilgokai negebėjau suvokti, kaip galėję atsitikti, jog išnyko mano popietiniai snūstelėjimai saulutės atokaitoje.
      Kitiems, net artimiausiems žmonėms, atrodydavo, kad snaudžiu. Iš tikrųjų buvo kitaip. Aš dirbau. Buvau žmogumi, kuriam nereikėjo atsiminti, kaip kas būta praėjusiame laike. Tiesiog jame buvau. Ten vėl karieta „Dženė“. Vėl botagas. Vėl Aldona, ilgų kelionių palydovė. Vėl tie patys regėjimai, kalbos, visa aplinka. Per tiek metų absoliučiai niekas nepasikeičia. Tokios rūšies dalykai neigė įsitikinimą, kad negalima antrą kartą įeiti į tą pačią upę. Pasirodo, kad galima. Tą patyriau, žinau, tik, žinoma, tenka pripažinti, kad reikalinga parama pasireiškimams, kurie lyg ir paslėpti nuo žmogaus pojūčių. Ak, nori, Pranuci, pabūti kaip kadaise? Taigi prašom! Snūstelėki, kad ir menką popietinę valandėlę. Tuomet jau nesunku manyti, kad kažkieno rankose yra mechanizmas, galintis atsukti laiką atgal. Ten vėl viskas taip, kaip įėjus į upę pirmą kartą. 
      Taigi, kaip atsitiko, kad užmiršdavau snūstelėti? Nemaniau, kad priežasčių reikia ieškoti savyje. Ir paspėliodavau, kad gal per daug neapdairiai buvo leista  pasinaudoti paslaptyje užskliaustomis žmogaus dvasios galimybėmis. Kita versija, kad gal buvo leista tiek kartų snūstelėti, kiek prisakyta tvarkdario. Bet tai gerai, nes šitaip buvo leista patirti, kiek daug galių slypi dvasioje.
      Šį kartą neužmiršau, kad reikia snūstelėti, tačiau didesnės reikšmės neteikiau. Ir vis tik kažkur dvasioje dirgino nujautimas, kad šį kartą man pavyks.
      - Jeigu ilgai snūduriuosiu, pažadink, - paprašiau žmonos.
      Turbūt, snustelėjau. Sakau „turbūt“, bet ar iš tikrųjų taip buvo, nesiryžtu liudyti, bet žmona, pamačiusi mane atmerktomis akimis:
      -Tai ko nemiegi. Saulutė šviečia, šildo. Miegok. Netrepsėsi savo departamente mums viršum galvų. Na, iš tikrųjų, ką ten veikti? Pasakyk geram žmogui, kad senis tokiame karštyje  tiesiog  po šiferiu gyvena, ir niekas nepatikės. 
      - Turbūt, turbūt, -  pasakiau jai, - bet mano galva jau buvo pilna vaizdų ir atminties. Ir visa tai be miglų, švaru ir aišku kaip ant delno.
   
      - Jus kviečia arkangelas Mykolas, - pasakė jaunas vaikinukas, primenantis bažnyčiose prie altorių kunigams patarnaujančius vaikus.
      - Ačiū, - nustebau. - Dabar?
      - Taip. Einam, pone. Arkangelas Mykolas mūsų laukia.
      - O kur dingo jo pasiuntinys? Paskutinį kartą mačiau jį įeinantį į titnagą. Nuo to laiko neteko susitikti.
      - Jūs viską sužinosite, pone.
      - Galite vadinti mane vežėju. Toks esu. Taip paprastai vadina. Kiti dar dzieduliu.
      Prieš akis pasirodė jaunas, gražus žmogaus. Matyt, jis nemėgdavo sėdėdamas leisti laiką. Nors žinojau, kad tai karo, kovų vyras, tačiau jis man tokiu nepasirodė. Juo labiau nebuvo panašus į arkangelą Mykolą, aprašytą Raimondos Baublytės. Esą, raudonplaukis, įdegęs ir atrodo, kaip karys - dėvi raudoną žvilgančią mantiją su žaliais švytinčiais paryškinimais, rankose laiko dvirankį kalaviją, turi vario spalvos sparnus. 
      Man jis nepasirodė toks „sukarintas“. Jo veide nepamačiau išraiškų, žyminčių ryžtą, užsispyrimą, valią. Labiau buvo angelas gerąja prasme, kuriam svarbu būti bėdoje su artimu, padedant jam ir nepastebėtai pasitraukti, kuomet tokia jo pagalba jau būna  nereikalinga.
      - Labas, vežėjau. Atleiski, kad anksčiau negalėjau priimti. Žinojau, kad norite susitikti.
      - Man labai rūpėjo jus pamatyti. Dabar gi net sunku patikėti, kad sugebėjote įveikti Šėtoną. Labai  jau...  Nepykite,  bet atrodote mano metų,  kai dar karves ganiau.
      - Tai irgi darbas. Ir nelengvas, - lyg šyptelėjo.
      - Labai nelengvas. Ypatingai tiems, kas ganėm po plikus, lyg saulės išdegintus laukus.
      - Taip. Šilinių dzūkų laukai ir be saulės kaip išdegę. Žolei išaugti sunku. Būdavo, karvutės kaip ožkutės. Nedaug to pienelio. Tik ruginiai buzai pabaltyti.
      - Dabar jau kitaip. Tie laukai miškais apsodinti, o balos, raistai pievomis suvešėjo. Dar sovietiniai laikai, o karvutės jau kaip meškos - vos pilvus ir tešmenis paneša.
      - Dabar dar kitaip. Ištuštėja tas kraštas, - pasakiau ir nenorėdamas užgriozdinti galvą man nemielais dalykais, vėl pabandžiau sugrįžti prie arkangelo kovinių žygdarbių, -
Neįtikėtina, bet faktas, jog Liuciferį nugalėjote. Kas žino, kaip dabar atrodytų dangus, jeigu būtų atsitikę priešingai. Ačiū už jūsų pergales.
      - Ne, šitaip nedėkokite. Kol yra Liuciperis arba kitaip - Šėtonas, dangui visuomet gresia pavojai. Karas vyksta kasdien. Jis kaip kvėpavimas. Net nejunti, kad kvėpuoji, o, žiūrėk, netikėtai užspringsti arba net ir žvakę uždegti prireikia. Bet būna krizinių, gal net kritinių proveržių. Tuomet  jau..., - keitė veido išraišką arkangelas, bet po pauzelės lyg atsiminęs: - Aha, norėjote žinoti, kodėl nepasirodo mano pasiuntinys. Jis dabar ligoninėje, p. vežėjau.
      - Santariškių?
      - Ne, ne! Ne Vilniaus Santariškėse.
      - Būčiau aplankęs. Tikrai. Nuo Kryžiokų ne taip toli.
      - Ačiū. Jam pranešime apie gerus jūsų ketinimus. Beje, ta, o kartu mūsų pasimatymo proga, deja, tenka pasakyti, kad užstojo pavojingas laikas. Dangaus ir Pragaro santykiai įtempti. Todėl taip ir atsitinka, kad didesnės paramos jums teikti negalime. Vis dėlto pirmiausia  reikia apginti dangų.
      - Suprantu. Vadinasi, kelionių karietos popietiniuose snūstelėjimuose nebus. Gaila, žinoma, bet,  kaip sakėte,  pirmiausia reikia pasirūpinti Dangaus apsauga.
      Arkangelas Mykolas  sparnus suglaudė taip, kad man jų nesimatė. Tik jų išlenkimai kilstelėti aukščiau pečių. Pamaniau, kad greit užbaigs susipažino ir galbūt pagarbos ceremoniją ir, palydėjęs ligi durų, parodys kelią atgal į Kryžiokus ir ten turimus rūpesčius. Tačiau reikalai kryptelėto laimingiau:
    - Prisėskim. Dabar jau prisėskim, - pasakė ir, paėmęs už rankos alkūnės, lydėjo į salės gilumą.

  (Iš „Kryžiokų vasaros“)